Diktatūros atrodo esančios stabilios, kol nesugriūva. Taip lakoniškai Basharo al Assado diktatūros žlugimą Sirijoje įvertino vienas žinomiausių Estijos diplomatų Jonatanas Vseviodas.
Pirmoji reakcija į Rusijos politinio ir nekonvencinio karo kampaniją prieš Vakarus – ginčai dėl kalbos. Madingas žargonas yra „poslenkstinis“, „pilkoji zona“ ir „hibridinis karas“. Man labiau patinka senas KGB terminas „aktyvios priemonės“. Kiekvienas turi savo nuomonę.
Kol Europa snaudžia, Rusija kariauja. Ne tik Ukrainoje, bet ir patogiose šalyse į vakarus nuo jos. Šios „pilkosios zonos“ atakos nukreiptos prieš infrastruktūrą ir kompiuterių duomenų bazes, karinius objektus ir komercines patalpas, pabėgėlius ir kritikus.
Ukraina dar neįveikta. Tačiau Rusija jau laimėjo svarbiausią mūšį: su Vakarais. Sprendimų priėmėjai Vašingtone, Londone, Berlyne ir Briuselyje (ir tai tik kelios sostinės) turėjo galimybę pasipriešinti Rusijos imperializmui kartu su didele, stipria ir ryžtinga šalimi.
Nepriklausomai nuo to, kas laimės JAV prezidento rinkimus lapkričio 5 dieną, jau dabar rašomi „Pax Americana“ nekrologai. Jie turėtų būti ilgi. Atlanto aljansas buvo vienas ryškiausių ir, atrodo, patvariausių pokario Europos elementų.
Lenkai, kaip ir jų kaimynai iš Baltijos ir Šiaurės šalių, vis labiau nekantrauja. Jie nusivylę Amerikos neryžtingumu dėl Ukrainos ir suvaržymais, kuriuos ji taiko reagavimui į Rusijos pilkosios zonos išpuolius.
„Hamas“ teroristinis išpuolis prieš Izraelį ir neišvengiamas bei kruvinas atsakas į jį – tai pasaulį keičianti katastrofa, kurios padariniai toli peržengia Artimųjų Rytų ribas. Be fizinių ir žmogiškųjų aukų Izraelyje ir Gazos Ruože, nukentėjo ir Vakarų žvalgybos, ginklų sistemų, atgrasymo priemonių ir aljansų reputacija.