Penktokė dukra visą rudenį zyzia: "Mama, noriu ugsų".  Kadangi man jie panašūs į kojines drambliui, bandžiau įtikinėti, kad mergaitėms tokie batai grakštumo neprideda. Taip mums bediskutuojant vakarais apie moteriško apavo grožį praėjo rugsėjis, spalis. Lapkričio viduryje paaiškėjo, kad šiltus batus visgi teks pirkti, nes dukters pėda, o Dieve, vėl paaugo, ir dar visai gerus senuosius žieminius batus teks išmesti arba kam nors atiduoti. Na, gerai, ugsai – tyliai sau nutariau. Ėmiau tyrinėti, kokie jie būna, ir kiek kainuoja. Praėjusį penktadienį po darbo lėk