Į Caryciną (dabartinį Volgogradą), kuriam 1918 m. grasino baltųjų armijos, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) buvo nusiųstas tam, kad išspręstų maisto tiekimo sutrikimus, tačiau Josius nebūtų buvęs savimi, jeigu nebūtų pradėjęs aktyviai kištis į visai kitus reikalus.

Politika buvo didžioji Vladimiro Iljičiaus Uljanovo (1870–1924) gyvenimo aistra, tad jis nusprendė nepaisyti gydytojų rekomendacijų ir 1922 m. spalio 2 d. automobiliu grįžo į Kremlių.

Karinis pažeminimas prie Vyslos (1920 m. rugpjūtis) ir artimos bičiulės Elisabeth-Ines Stephane d’Herbenville (1874–1920) mirtis (tų pačių metų rugsėjo 24 d.) ligotam Vladimiro Iljičiaus Uljanovo (1870–1924) kūnui ir protui turėjo suduoti itin stiprų smūgį, tačiau viešumoje šiek tiek paliūdėjęs dėl buvusios meilužės susitikimo su Kūrėju, naujasis Rusijos valdovas stengėsi optimistiškai žvelgti į ateitį.

Atslinkus 1918-ųjų spaliui, Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) nusprendė esąs atsigavęs po tų pačių metų rugpjūtį vykusio pasikėsinimo sukeltų psichinės ir fizinės sveikatos komplikacijų bei ignoruodamas kūno skleidžiamus signalus (paskutiniais egzistencijos metais prie seniai Vovą kamavusių galvos skausmų, nemigos, prastos nuotaikos prisidėjo dar ir trumpalaikiai širdies priepuoliai bei apatijos jausmas viskam, kas anksčiau teikė džiaugsmą), tuojau pat kibo į darbus. Dabar jam buvo 48-eri ir jis jautė turįs dar daug ką nuveikti pasaulinės revoliucijos labui.