Mūsų kūno ląstelė primena miestą. Joje yra biblioteka – DNR grandinė, paštas – Goldžio aparatas, elektrinės – mitochondrijos. Mikrotubulės ir aktino gijos atlieka greitkelių funkciją, o kinezino ir dineino molekulės keliauja jomis it sunkvežimiai, gabenantys įvairias medžiagas. Yra netgi atliekų sąvartynai – lizosomos. Tokiame mieste darbuojasi milijonai mašinų, sukasi milijardai variklių. Tad kodėl žmonės negalėtų sukurti panašių į juos, kurie atliktų papildomas funkcijas, taisytų gamtos klaidas arba net patobulintų kai kuriuos ląstelės komponentus?

Vis dažniau įsitikinama, kad matematiniai modeliai padeda geriau pažinti pasaulį. Iššifruoti sudėtingus gyvosios gamtos procesus, kartu taupant laiką ir lėšas. Kita vertus, taip įmanoma sukurti naujus objektus ar procesus, pasižyminčius unikaliomis savybėmis. Gimsta efektyvūs diagnostikos bei gydymo metodai, aplinkos stebėsenos sistemos. Lietuvos mokslininkai sėkmingai naudoja modeliavimą, kurdami naujos kartos, itin jautrius biojutiklius medicinai. „Matematinis modeliavimas siaurąja prasme suprantamas kaip matematinių lygčių naudojimas, aprašant reiškinį ar sistemą