- Aida Valinskienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Misija: Žirgų globos asociacijos savanoris R.Levinskis ne tik rūpinasi arkliais, bet ir fotografuoja Arklių slėnio gyvenimą.
-
Galimybės: R.Levinskio nuotraukose – arklių kasdienybė, kurią gali pamatyti tik tapęs jiems savas.
-
Akimirka: pačiam fotografui prasmingiausia nuotrauka, kurioje užfiksuota atsipalaidavusi kumelė Afrika ir ant jos dar neištirpusi snaigė.
-
Nuolankumas: Arklių slėnio bandos vadas Merkys patvirtina žinomą tiesą – net ir liūdną patirtį arkliai linkę atleisti, tik kartais tam prireikia daug laiko.
Informacinių technologijų specialistą Rolandą Levinską atsitiktinai pastebėtas elektroninis laiškas atvedė į Arklių slėnį – vietą, kur ramybę randa žmonių ir gyvenimo nuskriausti arkliai. Šiuos gyvūnus geriau pažinęs ir jais susižavėjęs vyras ėmė ne tik juos globoti, bet ir fotografuoti. Savo nuotraukas socialiniuose tinkluose jis pristato vardu „Tylios spalvos“.
– Kas pirmiau atsirado jūsų gyvenime: fotografija ar arkliai?
– Kai buvau vaikas, mėginau kažką fotografuoti, tačiau rimčiau fotografija užsiėmiau tada, kai mano gyvenime atsirado arklių. Manau, kad kiekvieno fotografo darbai gimsta toje aplinkoje, kur praleidi daug laiko. Kažkas mieste fotografuoja, kažkas – gamtoje. Aš didžiąją dalį savo laisvalaikio praleidžiu Arklių slėnyje tarp čia gyvenančių aklių, tai juos ir fotografuoju.
– Esate informacinių technologijų specialistas. Kaip atsidūrėte Žirgų globos asociacijoje ir Arklių slėnyje?
– Mano pažintis su arkliais prasidėjo nuo jojimo. 2015 m. sugalvojau, kad man reikia kažkokio naujo ekstremalaus hobio. Tad būdamas, kaip sakoma, visiškai žalias, nuėjau į žirgyną mokytis joti. Kurį laiką ten sportavau, šokinėjau per kliūtis, jojau konkūrą – toks buvo mano laisvalaikis. Paskui taip atsitiko, kad žiūrinėjau darbo pasiūlymus internete. Ne dėl to, kad ieškojau darbo informacinių technologijų srityje, bet tiesiog žiūrinėjau, ką kitos įmonės siūlo darbuotojams. Ir pamačiau Žirgų globos asociacijos skelbimą – jie ieškojo, kas galėtų neatlygintinai sukurti interneto tinklalapį. Pagalvojau – žirgai man dabar visai į temą, tad kodėl gi nepabandžius? Pakako parašyti vieną elektroninį laišką, ir jis mano gyvenimą pakeitė iš esmės – tiek požiūrį į gyvūnus, jų gerovę, tiek mano kasdienę veiklą, tiek laisvalaikį. Žirgyne praleisdavau valandą kitą, o Arklių slėnyje dabar prabėga visas mano laisvas laikas. Pasikeitus požiūriui į arklius, mečiau ir jojimą. Sakykim, gyvenime įvyko toks 180° posūkis nuo to, kas lyg ir buvo įprasta. Išvažiuoju savaitgalį į Arklių slėnį, atsiriboju nuo kompiuterių, telefonų – viską išjungiu. Ir tai man padeda atrasti gyvenimo pusiausvyrą.
– Arklių slėnis turi tokią požiūrio į arklį filosofiją, kuri niekaip nesuderinama su jojimu. Ar jums tai priimtina?
– Taip. Arklių slėnio filosofija ir Žirgų globos asociacijos požiūris į arklį yra visai kitoks nei žirgynų. Čia žmonės arklių neišnaudoja. Bet mano jojimo pamokos padėjo man pažinti sistemą iš vidaus, pamatyti negeroves, kurių anksčiau net nesuvokiau. Pažinus Arklių slėnio gyvenimą, mano požiūris į arklius pasikeitė ir dabar aš jau nebegalėčiau joti.
Nuolankumas: Arklių slėnio bandos vadas Merkys patvirtina žinomą tiesą – net ir liūdną patirtį arkliai linkę atleisti, tik kartais tam prireikia daug laiko. / R. Levinsko nuotr.
– Kada sėdėjote ant žirgo?
– Senokai, gal prieš kokius ketverius metus.
– Ar arklius lengva fotografuoti?
– Tiesą sakant, fotografuoti labai sunku. Nors atrodytų – ką čia reiškia? Tiesiog nuėjai, nufotografavai, ir viskas. Bet tame kadre greičiausiai matysime gyvūną tokį, kaip esame įpratę matyti. Jis galbūt tiesiog stovės pievoje, galbūt bus pasilenkęs, rupšnos žolę ar darys kažką mums įprasto. Mano tikslas – užfiksuoti šiuos gyvūnus tomis akimirkomis, kurios trunka labai labai trumpai, vos sekundę ar dvi. Parodyti arklius tuose epizoduose, kur įprastas žmogus net neturi galimybės jų pamatyti, – kai arklys miega, žaidžia ar galynėjasi. Tos akimirkos paprastam žmogui, kuris su šitais gyvūnais nepraleidžia daug laiko, yra nepažįstamos. Praleisdamas „Arklių slėnyje“ daug laiko, pažindamas šiuos gyvūnus, žinodamas jų įpročius, bandos hierarchiją, aš galiu numatyti, kur tokių įdomesnių epizodų įvyks, ir juos užfiksuoti. Tad fotografuoti arklius nelengva, tai pareikalauja daug laiko ir įdirbio, o ir sėkmės faktorius vaidina nemenką vaidmenį.
– Arkliai kaip nors reaguoja į jus, vaikštinėjantį su fotoaparatu po jų teritoriją? Ar jūs jau esate jiems tiesiog „vienas iš bandos“?
– Arklys iš prigimties atsargiai reaguoja į nepažįstamus objektus. Tad jeigu ateisi į ganyklą apsirengęs kokiu nors juokingu dideliu kostiumu ar su skėčiu, tai natūralu, kad visi bėgs į kitą ganyklos pusę. Bet praleidžiant ganykloje daug laiko, arkliai prie tavęs pripranta, nebekreipia dėmesio, ir tada gimsta geriausios fotografijos. Kai tu tampi jiems nematomas, jie gali užsiimti įprastu savo gyvenimu. Kiekvieną kartą atėjus į ganyklą reikia kažkiek laiko – kartais dešimt minučių, kartais ir daugiau – kad gyvūnai prieitų, apuostytų, pamatytų, kad čia savas, ir į tave nebereaguotų.
– Sakoma, kad vieni žmonės yra fotogeniški, kiti – ne. O kaip arkliai?
– Sakyčiau, panašiai – vieni arkliai gal labiau fotogeniški, kiti mažiau. Visi arkliai yra gražūs. Tik tai, kaip pavyks jį nufotografuoti, dar priklauso nuo gyvūno charakterio. Nes arkliai, kaip ir žmonės, būna ekstravertai ir intravertai: vieni – labiau bendraujantys, kiti – daugiau atsiskyrę. Mano nuotraukose dažniau galima pamatyti tuos, kurie mėgsta pasirodyti, yra veiksnesni.
Praleidžiant ganykloje daug laiko, arkliai prie tavęs pripranta, nebekreipia dėmesio, ir tada gimsta geriausios fotografijos.
– Ar yra kadras, kuris jus patį labiausiai nudžiugino?
– Žinote, nuotraukų turiu labai daug ir jos visos labai skirtingos. Vienos – linksmos, kitos – jausmingos, liūdnesnės. Manau, turiu tokį vieną ypatingą kadrą. Jis fotografuotas žiemą. Jame – Arklių slėnio kumelė vardu Afrika, jos užmerkta akis, o ant blakstienos – snaigė, ką tik nukritusi ir dar neištirpusi, matyti visos snaigės šakelės. Manau, kad ta nuotrauka labai gerai iliustruoja akimirkų trumpumą: snaigė nukrito, ji pabus čia tik kelias sekundes, ištirps ir niekas jos daugiau nebematys. Arklys visiškai atsipalaidavęs, užsimerkęs – retai gali pamatyti jį tokį ramų. Šių dviejų dalių sąjunga toje nuotraukoje man turbūt yra reikšmingiausia.
– Ar yra nutikę kas nors juokingo fotografuojant arklius?
– Daug visokių epizodų būna, kai esi tarp gyvūnų. Tiesa, aš tarp šių milžinų nejaučiu jokios baimės. Kartais fotografuodamas užsimirštu, kad esu ne tik aš ir fotografuojamas objektas, bet ir daugiau arklių. Dažnai fotografuoju pritūpęs arba net atsigulęs ant žemės – taip geriau matyti arklio didybė. Kartą taip atsitūpęs fotografavau priekyje esantį arklį, o kitas atėjo man iš už nugaros ir tiesiog atsirėmė kanopa man į nugarą. Visokių tokių smulkių nutikimų, kai paliečia, pastumia, pakaso, bando fotoaparatą atimti, tikrai būna gana dažnai.
Akimirka: pačiam fotografui prasmingiausia nuotrauka, kurioje užfiksuota atsipalaidavusi kumelė Afrika ir ant jos dar neištirpusi snaigė. / R. Levinsko nuotr.
– Ar savanorystė Arklių slėnyje – ne tik fotografavimas?
– Be jokios abejonės. Pirmiausia tai fiziniai darbai: kastuvas, šakės, mėšlas, šienas. Tačiau tai ir yra tai, kas, kaip ir minėjau, man kuria tokią asmeninę gyvenimo pusiausvyrą. Dirbdamas tokį švarų darbą prie kompiuterio, kaime aš nuo jo pailsiu galėdamas tiesiog pakelti šakes ar kastuvą. Tai čia viena dalis. Kita dalis, kuri man taip pat labai patinka, – visų savo žinių, potyrių perdavimas per edukacinius renginius kitiems žmonėms, kurie tų gyvūnų dar gerai nepažįsta.
– Koks gyvūnas yra arklys?
– Sakyčiau, kad žmogus apie arklį yra susidaręs ne visai teisingą įspūdį. Aš ir pats kažkada galvojau, kad šie gyvūnai gali būti agresyvūs, kad negalima eiti jiems už nugaros, nes gali įspirti, kad kandžiojasi, kad arkliai tinkami tik pramogai ar žemei dirbti... Tačiau pažinęs šiuos gyvūnus kiek daugiau, supratęs jų psichologiją, bandos hierarchiją, kokia vienokio ar kitokio jų elgesio su žmonėmis priežastis, galiu pasakyti, kad arklys – labai protingas ir labai draugiškas gyvūnas. Tiek žmogui, tiek kitiems arkliams. Ir labai įdomus. Taip, manau, kad tai būtų tinkamas apibūdinimas: arklys yra įdomus.
– Ir dar gražus?
– Taip, dažniausiai žmonėms arklys asocijuojasi su kažkokia gracija, didingumu. Bet Arklių slėnis – ne ta vieta, kur patenka sportiniai, nulaižyti, nukirpti, iššukuoti žirgai. Čia dažniausiai patenka paprasti kaimo arkliai, kurie yra ir purvini, ir suvargę, ir sergantys, liesi ar kreivomis kojomis. Bet dėl to tie gyvūnai ne blogesni už tuos nulaižytus. Galbūt jie ne tokie gražūs, bet jie visi labai labai įdomūs. Svarbu pažinti juos ne tik per jų išvaizdą, bet ir per vidinį pasaulį.
Galimybės: R.Levinsko nuotraukose – arklių kasdienybė, kurią gali pamatyti tik tapęs jiems savas. / R. Levinsko nuotr.
– Ir netektys Arklių slėnyje ganėtinai dažnos. Ašarą tenka nubraukti, kai reikia atsisveikint?
– Taip. Bet manau, kad tai yra natūralus procesas. Čia atvežami gyvūnai, kuriems galbūt jau nedaug liko, ir ne visada įmanoma jiems padėti, nors ir labai stengiamės. Belieka džiaugtis, kad tie gyvūnai bent jau paskutines savo gyvenimo dienas gali praleisti labai geromis sąlygomis, kurių jie anksčiau nebuvo matę. Dėl ašarų... Ne, aš neverkiu. Bet liūdesys visada yra, nes tie gyvūnai yra mūsų šeimos nariai. Atsisveikinti tikrai labai sunku.
– Turite savo numylėtinį?
– Jie visi kažkuo įdomūs ir gražūs. Tačiau man visada imponavo mūsų bandos vadas Merkys. Man jis yra tarsi visos Žirgų globos asociacijos simbolis. Kažkada jis buvo skriaustas žmogaus ir iki šiol labai sunkiai žmones prisileidžia, nors daugelį metų gyvena Arklių slėnyje. Tiesa, dabar jis jau pasikeitęs, ir tas jo virsmas tikrai džiugina. Tad jis tiek išvaizda, tiek charakteriu, tiek savo istorija man turbūt yra mylimiausias. Merkys patvirtina žinomą tiesą: net ir liūdną patirtį arkliai linkę atleisti, tik kartais tam prireikia daug laiko.
– Skaudu, kad vis dar tenka gelbėti arklius nuo juos skriaudžiančių vadinamųjų šeimininkų?
– Taip, ši problema vis dar egzistuoja, tik mūsų galia pakeisti situaciją yra labai ribota – tiek teisiniu aspektu, tiek fiziniais ir finansiniais resursais. Turime ribotą biudžetą, ribotą plotą, galime priimti ribotą skaičių arklių. Kiekvienu atveju yra gana sunkus sprendimas, ką priimti, o ko – ne. Stengiamės imti tuos gyvūnus, kurie tikrai neturi galimybių rasti kitų namų. Tad tiesiog gyvename, dirbame ir stengiamės padėti arkliams tuo, kuo pajėgiame.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Gelbėjo būrį banginių
Daugiau nei 30 banginių, kurie atsidūrė Naujosios Zelandijos paplūdimyje ant seklumos, buvo saugiai sugrąžinti į vandenyną. Aplinkosaugininkai ir šimtai vietos gyventojų padėjo šiuos milžiniškus žinduolius sugrąžinti į jų s...
-
Prisiminė, kaip Nemunas ties Kaunu užšaldavo dar lapkritį1
Praeityje Lietuvos klimatas buvo kur kas šaltesnis. Kai kuriais metais meteorologinė žiema prasidėdavo dar lapkričio pradžioje, o vandens telkiniai ir net upės užšaldavo lapkričio viduryje. Taip buvo nutikę ne kartą XIX a. pabaigoje. &S...
-
VSTT atsako vėjo parkų vystytojams – erelius rėksnius būtina saugoti2
Vėjo parkų vystytojams skundžiantis, kad Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) saugodama mažuosius erelius rėksnius blokuoja vėjo parkų statybas, pastaroji pareiškė, kad šiuos erelius būtina saugoti. ...
-
Gamtininkas prabilo apie žiemos planus: baltos Kalėdos – tik svajonė?2
Pastaruoju metu dažniau skundžiamės dėl orų nei jais džiaugiamės ir neretai kaltiname sinoptikus už netikslias prognozes. Vis dėlto, jų kaltinti nereikėtų – tiksliai numatyti orus kelioms dienoms į priekį yra sudėtinga net šiandien....
-
Pradedamas lesyklėlių sezonas2
Pajūrio tyrimų ir planavimo instituto mokslininkas, ornitologas Julius Morkūnas tvirtina, kad šaltuoju metų laiku sparnuočius maitinti reikia, tik maistas jiems turi būti tinkamas ir lesyklėlės pritvirtintos saugioje vietoje, kur jų negalėtų ...
-
Islandijoje dėl vulkaninio išsiveržimo teko evakuoti kaimą
Pietvakarių Islandijoje vėlyvą trečiadienį buvo evakuotas vienas žvejų kaimas ir turistų pamėgta vieta, toje vietovėje septintą kartą per metus prasidėjus vulkaniniam išsiveržimui, pranešė pareigūnai. ...
-
Lietuvoje plečiamas saugomų teritorijų tinklas, bus įsteigti nauji draustiniai3
Lietuvoje plečiamas saugomų teritorijų tinklas – trečiadienį Vyriausybė nusprendė Asvejos, Kurtuvėnų ir Anykščių regioniniuose parkuose įsteigti naujus draustinius bei plėsti esamas teritorijas. ...
-
Tyrimas atskleidė, kas kasdien pražudo milijonus bičių2
Neseniai Jutos valstijos universitete atliktas tyrimas atskleidė, kad greitkeliuose automobiliai kasdien pražudo milijonus bičių. Remdamiesi vidutinio paros eismo intensyvumo vertėmis, mokslininkai paskaičiavo, kad per vieną šešių mėnesi...
-
Vilniaus zoologijos sode gimė surikatų jaunikliai2
Vilniaus zoologijos sode „Zoopark“ gimė du plonauodegių surikatų (lot. Suricata suricatta) jaunikliai. Šiuo metu mažyliai jau drąsiai tyrinėja aplink esantį pasaulį, susipažįsta su prižiūrėtojais ir lankytojais. ...
-
Supermėnulio šou: paskutinis šansas šiais metais
Dangaus stebėjimo entuziastai šią savaitę turi šansą „sugauti“ paskutinįjį supermėnulį šiais metais. Kito tokio reginio dar teks palaukti beveik metus. Tai bus ketvirtasis ir paskutinis šių metų supermėnulis, ...