Lapiuko fenomenas

Lapiukas Foksas, pamatęs "Lesėje" dirbančią ir kasdien jį aplankančią Rūtą Jatkonienę, iškart pakilo nuo medžio drožlėmis išklotų voljero grindų ir, lyg šuniukas vizgindamas prabangią uodegą, prigludo prie moters, užsukusios į voljerą. "Jis su visais mūsų darbuotojais taip elgiasi – juk užauginome jį beveik nuo gimimo dienos. Foksas pas mus pateko būdamas penkių–septynių dienų amžiaus. Buvo dar aklas, visiškai bejėgis, dėl kažkokių priežasčių paliktas motinos. Kol Foksas pradėjo savarankiškai ėsti, jo mama laikinai tapo prieš penkerius metus įkurtos "Laukinės Lesės" vadovas Karolis Kulikauskas ir visa mano šeima – juk reikėjo kas tris valandas lapiuką maitinti", – aiškino Rūta.

"Man mama, kai parsinešiau Foksiuką į namus, sakė, kad tokio amžiaus vyrai, kaip aš, į lovą guldosi merginas, o aš – aklą lapiuką… O kaip jo neguldysi kartu, jei reikia kas tris valandas jį žindyti iš buteliuko? Gerai, kad padėjo kiti bendradarbiai – pakaitomis jis buvo auginamas, nes ši užduotis būtų neįmanoma vienam dirbančiam žmogui", – įsitikinęs Karolis, o Foksiukas tuo metu vis taikėsi pabučiuoti į voljerą užėjusią Rūtą. Buvo sunku patikėti, kad taip gali elgtis laukinis gyvūnas.

Foksas jau turi namus

Deja, Foksas jau ne laukinis ir tikrai negalės gyventi gamtoje, nes žmogus, tegul ir su šautuvu, jam yra didžiausias draugas. Todėl lapiukas netrukus iškeliaus pas naujus šeimininkus, kurie dabar pagal Gamtos aplinkos departamento išduotą leidimą, stato Foksui specialų didžiulį voljerą. "Mes labai džiaugiamės, kad būtent tie žmonės augins Foksą. Mat būsimieji lapiuko šeimininkai jau yra paėmę iš "Lesės" auginti vieną šunį ir katę, kamuojamus įvairių negalių. Žodžiu, tai labai jautrūs žmonės, galintys sudaryti geras sąlygas priglaustiems gyvūnams", – džiaugėsi Rūta.

O kaip jo neguldysi kartu, jei reikia kas tris valandas jį žindyti iš buteliuko?

Turi "Laukinė Lesė" ir trejų metų lapę Kanapę. Ji gyvena erdviame lauko voljere. "Kanapės būdas visai kitoks – lapė nepuola kiekvienam į glėbį, yra atsargi, netgi baikštoka, tačiau aš su ja visada randu bendrą kalbą", – aiškino voljero link eidamas Karolis.

Kanapė dar be šeimininkų

Kanapė, pamačiusi nepažįstamą Karolio palydą, pasislėpė voljere už būdos, bet jau netrukus ji nedrąsiai kyštelėjo savo snukutį pasmalsauti. Įėjusį į voljerą Karolį ji pasitiko džiaugsmingai, bet santūriai. Užšokusi ant būdos stogo, baugščiai ir tirtėdama visu kūnu žvilgčiojo į jai nematytus žmones, o ypač tą, kuris vis taikėsi ją nufotografuoti. "Jei Kanapė ištrūktų į laisvę, taptų lengvu šunų grobiu, nes juos laiko savo draugais – netoli jos voljero gyvena daugybė buvusių beglobių šunų. Medžioklės metu Kanapė, greičiausiai, bėgtų pasitikti ją medžiojančių šunų. Matot, Kanapė pas mus pateko būdama gal keturių mėnesių. Buvo labai ligota, suvargusi – veterinarijos specialistai nepritarė mūsų pasiryžimui ją gelbėti nuo pražūties. Bet mums pavyko tai padaryti", – džiaugėsi Karolis.

Anot Karolio, būtų gerai, kad ir šiai laputei atsirastų nuolatinis šeimininkas, kuris ryžtųsi Kanapę auginti voljere. Beje, Kanapė nepripažįsta jokio gyvo maisto, net žvirblių bijo, nereaguoja į jai padėtą negyvą vištą, o štai žalią vištieną labai mėgsta.

Akiplėša Nikolė ir meilus Cipukas

Triušiukė Nikolė pateko į "Lesę" neatsitiktinai. Šios gražuolės šeimininkai nebegalėjo laikyti jos namuose, nes Nikolė mušdavo mažus, su ja norėjusius bendrauti vaikiukus. Ir tai triušiukė darė agresyviai – šokdavo mažyliams tiesiog į veidus. "Gal tokį elgesį išprovokavo Nikolės vienatvė? Mat tokia ji tapo po to, kai nugaišo jos partneris. "Reikia pasakyti, kad Nikolė labai tvarkinga – moka naudotis tualetu. Triušiukė labai noriai bendrauja su suaugusiais žmonėmis – gal atsirastų tokių, kurie norėtų ją auginti? Žinoma, namuose neturėtų būti mažų vaikų, kuriuos Nikolė galėtų skriausti", – priminė Karolis.

Netoli Nikolės voljeriuko gyvena labai meilus balandis Cipukas. Jis užaugo vienos močiutės namuose, kurių jokiu būdu nenorėjo palikti. Tada močiutė, nebegalėdama įveikti paukščio keliamos namuose netvarkos, atidavė jį "Laukinei Lesei".

Netrukus Cipukas bus įkurdintas lauko voljere drauge su kitais laukiniais balandžiais, kurie čia žiemą buvo išgydyti ir bus paleisti į laisvę. Karolis tikisi, kad Cipukas pritaps prie savo gentainių ir išskris kartu su jais į laisvę.

Kanapės priešingybė – Braškė

Sidabro spalvos audinė Braškė labai drąsi, smalsi, draugiška, vikri. Išlindusi iš savo voljeriuko, smalsiai apžvelgė nematytus svečius ir vėl nėrė vidun. Tačiau neilgam – netrukus vėl sukinėjosi ties voljeriuko anga, kabinosi ant durelių. "Kai orai atšils, perkelsime šią gražuolę į lauko voljerą – tegul pasidžiaugs gamta. Kodėl ji tokia jauki, meili? – pakartojo klausimą Karolis. – Gal todėl, kad dėkinga už išgelbėtą jos kailį – juk ji yra pabėgusi iš kailinių žvėrelių fermų. Jei atsirastų žmogus, norintis ją auginti, Braškė būtų jam labai dėkinga." Audinė čia pateko prieš pat 2018 m. liepą įsigaliojusį įstatymą, draudžiantį augintį invazinį gyvūną audinę. Tad ji turi teisę augti nelaisvėje ir būti mylima.

"Laukinėje Lesėje" įrengtas erdvus voljeras keliolikai čia gyvenančių varnų. Tai įvairias traumas patyrę ar neteisingai namuose auginti paukščiai, kurie dėl pastarosios priežasties neteko plunksnų ir kartu galimybės skristi dėl neteisingos mitybos. Tos varnos, kurių plunksnos per metus ataugs, galės išskristi į laisvę, o tos, kurių sparnai buvo sužaloti, liks čia, nes, net ir sugijus sparnui, paukštis skristi nebegali.

Netoli nuo juodaskvernių paukščių voljero gyvena laukinis zuikis, patekęs čia rudenį, kai dar buvo mažylis – jis nebūtų savo jėgomis gamtoje sulaukęs pavasario. Todėl ir pateko į "Laukinę Lesę". Netrukus ir šis gyvūnėlis bus paleistas į laisvę.

Gandrų karalystėje

Vienas iš trijų gandrų išsiskiria aristokratiška išvaizda, nepriekaištingo baltumo plunksnų apdaru. "Tai ypatingas gandras – niekur neišskrendantis žiemoti. Mat buvo nuo mažens užaugintas vienoje Aukštaitijos sodyboje. Kadangi sodybos šeimininkams sunku maitinti gan ėdrų gandrą per visą žiemą, jie kasmet pasiprašo "Laukinės Lesės" pagalbos. Tad šis poniškas sparnuotis greičiausiai jau yra nuvežtas atgal, į Aukštaitiją, į tą patį gandralizdį, į kurį kasmet parskrenda antroji pusė", – pasakojo Karolis.

O štai kiti du gandrai niekur niekada nebeišskris, nors jų lūžę sparnai jau sugijo. Jie galėtų tapti, pavyzdžiui, kaimo sodybų puošmenomis. Vieną jų Karolis pagarbiai vadina Mokytoju. Mat šis gandras, kai pavasarį į "Laukinę Lesę" patenka gandrų jauniklių, Mokytojas eina su jais į pievas, kur moko juos susirasti maisto. Žinoma, prieš tai maistą pievoje išmėto pats Karolis. Tačiau pievoje pasitaiko ir tikro maisto: drugelių, žiogų, pelėnų ir pan. gyvūnų.

Vestuvininkų aukos

Vestuvių organizatoriai ir jaunos poros turėtų atsipeikėti – ne visada vestuvių ceremonijos metu į dangų paleidžiami dresuoti balti balandžiai. Labai dažnai – laukiniai. Todėl dauguma jų tampa aukomis, nes neranda kelio sugrįžti į jiems įprastas buvimo vietas. "Mes turime savanorių, kurie po vestuvių nežmoniškų ceremonijų Rotušės aikštėje surenka ten besiblaškančius baltus balandžius. Tai apie kokią darną šeimoje galvoja jaunavedžiai, siųsdami šimtus balandžių į pražūtį dėl pramogos?

Tačiau tai ne vienintelis žiauraus elgesio su laukiniais paukščiais pavyzdys – laukinių gyvūnų psichiką labai žaloja visokia pirotechnika. Juk vestuvių organizatoriai iki šiol nesugeba atsisakyti pražūtingų laukinei gamtai fejerverkų. Negi nesuprantame, kad ir naujamečiai fejerverkai, ir kitos pirotechnikos rūšys sukelia beprotišką stresą laukinei faunai. Ar kada nors liausis ši beprotybė? Kodėl pirotechnikos pardavėjai galvoja vien apie pelną, o Seimas neranda būdų, kaip juos pažaboti? Kodėl iki šiol žmonės tokie nejautrūs gyvajai gamtai? Juk vienu beprasmiu šūviu – tuščiai į orą paleistais pinigais išbaidoma tūkstančiai paukščių, kurie lekia galvas pametę ir žūva, atsitrenkę į pasitaikiusias jų kelyje kliūtis, neberanda kelio atgal", – apgailestaudamas dėl tokio visuomenės elgesio kalbėjo Karolis.

Terariumo gigantas

"Laukinė Lesė" išplėtė savo veiklos sritį – iš visuomenės suaukotų lėšų įrengė terariumams skirtą patalpą, kurioje temperatūra primena karštą vasaros dieną. Įdomu tai, kad patalpoje šeimininkauja visiškai akla katytė Meilutė, draugiškai pasitinkanti kiekvieną terariumo lankytoją. Katytė puikiai orientuojasi jai įprastoje aplinkoje, visada suranda savo tualetą, maisto dubenėlius ir seną fotelį, kuriame ji snaudžia.

Didžiausiame terariume po specialia šildančia lempa nejudėdamas gulėjo įspūdingo dydžio tigrinis pitonas albinosas. Anot R.Jatkonienės, šis gyvūnas pateko čia po to, kai namuose, kur buvo auginamas (jis dabar yra 3 m ilgio), pabėgo iš terariumo. "Tai labai išgąsdino jo šeimininkus, kurių namuose augo kūdikis, – juk galėjo atsitikti didžiulė nelaimė. Todėl šeimininkai mėgino atiduoti pitoną į Zoologijos sodą, "Driežo namus", tačiau niekas jo nepriėmė. Todėl jis pateko pas mus. Tiesa, terariumo ir jo gyventojų priežiūra ir išlaikymas yra labai labai brangus dalykas", – palingavo galva Rūta.

Pasak pašnekovės, minėtas pitonas gali išaugti iki 6 m ilgio, bet gal atsirastų norinčių jį auginti savo namų terariume? O kol kas šis pitonas sutraukia daugybę smalsuolių, kai su "Laukinės Lesės" vėliava dalyvauja įvairiuose renginiuose, kur leidžiama atsivežti savo gyvūnus.

Medvarlė iš Kanados

Kitame terariume gyvena ilgai iš rankų maitintas smaugliukas. Mat jis, gimęs su galvos trauma, iš pradžių negalėjo pats ryti, bet nuoširdi priežiūra padarė stebuklą – jau nebereikia smaugliukui pincetu paduoti maisto. Smaugliuko kaimynystėje gyvena kukurūzinis žalčiukas. Jis čia pateko susirgęs rachitu dėl netinkamo jo maitinimo privačiame terariume. Tačiau Rūtos nuoširdi priežiūra, pasiaukojimas padarė stebuklą – žalčiukas sveikut sveikutėlis ir jau tikisi jautraus šeimininko.

O štai kanadinė medvarlė taip gerai jaučiasi Sausinėje, kad, atrodo, nenorėtų niekur iš čia išvykti.

Gal todėl, kad pateko į "Laukinę Lesę", atlaikiusi sunkią kelionę laivu iš Kanados plukdytu automobiliu. "Vyras, atidaręs savo ilgai laukto automobilio dureles Klaipėdoje, pamatė neregėtą žalią sutvėrimą. Nežinodamas, ką su juo daryti, perdavė mums. Medvarlė terariume gyvena tai ant vazoninio augalo, tai tupi ant šiltos sienos, tai mirksta vandenyje. Kuo maitinasi? Musytėmis, kurios atsiranda ant gendančio šiltame terariume obuolio, specialiai perkamais svirpliais, kitais varliškais gardumynais", – pasakojo Rūta.

Priminsime, kad šioje nuostabioje laukinių gyvūnų užuovėjoje pernai pabuvojo 77 sparnuočiai ir 20 laukinių gyvūnų (kiškių, stirnų ir kt.), tačiau vieni išgiję – juos gydo veterinarijos klinikos "Ruminavet" veterinarijos gydytojas Sigitas R. – buvo paleisti į laisvę, kiti, nepajėgsiantys gyventi gamtoje savarankiškai, "Laukinėje Lesėje" lieka iki gyvenimo pabaigos.