Pavyzdžiui, nutekėjusios trąšos 2011 m. sukėlė tokį Erio ežero vandens žydėjimą, kad šis padengė net trečdalį vieno didžiausių JAV, Kanados ir viso pasaulio ežerų paviršiaus. Iš dirvos išplautos trąšos, nuplukdytos Misisipės upe, pražudė Meksikos įlankos žuvis: susidarė mirties zonos, kuriose žydi, nyksta ir pūva dumbliai, sunaudodami deguonį ir dusindami žuvis. Tai tik keli pavyzdžiai be to, jog vis dažniau susiduriama su užterštu gruntiniu vandeniu, šyla Žemės klimatas.

Dėl visko kaltos azoto trąšos, kurios iš vienos pusės vadinamos žemdirbystė varikliu, iš kitos – planetos kenkėju.

Iš viso pasaulyje kasmet sunaudojama daugiau nei 100 mln. tonų azoto trąšų. Beveik pusę azoto pasisavina išaugintas derlius. Kita dalis – išplaunama į gruntinius vandenis, dalis jo patenka ir į atmosferą. Bemaž pusė azoto, randamo mūsų kūnuose, pagaminama trąšų gamyklose.

Be azoto trąšų Žemės dirvožemis tiesiog neišaugintų pakankami maisto visiems 7 mlrd. planetos gyventojų, kurie pratę prie tam tikros mitybos. Tačiau beveik pusė azoto trąšų, kuriomis tręšiami augalai, nepasisavinama. Daugiausia pertekliaus lieka nuo kviečių, ryžių ir kukurūzų Kinijoje, Indijoje ir JAV. Pasak mokslininkų, intensyvios žemdirbystės laukuose azoto trąšų naudojama 30-60 proc. per daug.

Nors azoto dilema akivaizdžiausia Kinijoje, kurios gyventojams patinka jų maistas ir kurie nerimauja, kad ištekliai neišsektų ir kone visiškai nesirūpina, ar švarus vanduo ir ar oras atlaikys prieš poreikį turėti vis daugiau ir vis derlingesnių laukų, azoto teikiama nauda pasiekia ne visus. Pavyzdžiui, Užsachario Afrikoje, kur kasmet badauja 239 mln. žmonių, derliaus neužtenka, nes dirvožemis skurdus, o ūkininkai trąšų neįperka.

Pastaraisiais metais mokslininkai ėmėsi dirbti su ūkininkais, jų grupėmis ir vieniems rodyti, jog sumažinus sintetinių trąšų kiekį augalų derlius nemenkėja, bet to, galima daug sutaupyti, antruosius moko, kaip atgaivinti nualintą dirvožemį.