Valdžios atstovai nepraleidžia progos pasigirti, kad Lietuva pagal plačiajuosčio tinklo skverbtį Europoje yra lyderė, o pasaulyje – šeštoje vietoje. Tai pavykę už Europos struktūrinio fondo ir biudžeto lėšas įgyvendinus RAIN ir baigiamo RAIN-2 projektus. Tačiau aiškėja, kad už svaiginančių skaičių slepiasi tikrovė, kai pro namą eina kabelis, o interneto arba nėra, arba labai prastas ryšys.

Ryšio operatoriai svarsto, gal prijungimo kaina didelė ir investicijos jiems neatsipirks. Valdininkai pripažįsta, kad privatiems operatoriams trūksta socialinės atsakomybės. Nepriklausomi ekspertai mano, kad, jei verslas nesugeba užtikrinti interneto ryšio, tą turi daryti valstybė. Taigi, kol vieni kitiems stumdo atsakomybę, žmonės XXI amžiuje sėdi be interneto, o mes skelbiame, kad Lietuva – šviesolaidinio interneto lyderė.

„Paskutinės mylios“ įranga – brangi  

Tokių valdžios pagyrų niekaip negali suprasti vos 30 kilometrų nuo sostinės, Trakų seniūnijoje, gyvenantis Eugenijus Švabauskas. Jis sako, kad RAIN kabelis nutiestas per kaimo vidurį, o nuo namo – trys metrai.

„Interneto ryšys pas mus labai blogas, labai trūkinėja, ypač nuo oro sąlygų priklauso. Šviesolaidis eina kažkur palei kelią, bet lygtai neleidžiama prie jo prisijungti, nes daug kainuoja ir jiems neapsimoka. Čia gyvena jaunų šeimų, kurios tikrai norėtų gero interneto“, – teigia E. Švabauskas. Šviesolaidžio kabelį tiesiančios viešosios įstaigos vadovas pripažįsta, kad iš gyventojų sulaukia priekaištų.

„Tiesdami magistralinius kabelius visą laiką susiduriame su tuo, kad klojamas kabelis eina šalia gyventojų [namų] ir jie nepatenkinti, jog negali tiesiai prisijungti. Tačiau reikia suvokti, kad tai yra magistralinis kabelis“, – teigia VšĮ „Plačiajuostis internetas“ direktorius Gytis Liaugminas.

RAIN ir šiemet baigiamas RAIN-2 projektai kainuos beveik 300 mln. europinių ir biudžeto lėšų. Juos įgyvendina Susisiekimo ministerijos įsteigta viešoji įstaiga „Plačiajuostis internetas“. RAIN projekto vienas iš tikslų – kaimiškose vietovėse, kuriose nepasiekiamos plačiajuosčio ryšio paslaugos, nutiesti šviesolaidžio kabelį ir išnuomoti jo atkarpas ryšio operatoriams. O šie prie jo jungia savo vartotojus, ir ryšio paslaugas parduoda gyventojams, įmonėms ir viešosioms įstaigoms.  Šių linijų didžiausią dalį nuomoja bendrovė „TEO LT“.

Jos atstovas sako, kad diegiant šviesolaidinį internetą, vartotojams nutiesti tranzitiniai šviesolaidiniai kabeliai esą sudaro tik 10–20 proc. visų investicijų. Kitų 80 proc. investicijų reikia vadinamajai „paskutinei myliai“ įrengti: tai jungtis ir kabelių tinklas su klientais. Juos įrengia ryšio operatoriai.

„Norint prijungti klientą prie magistralės arba prie to didmeninio kabelio, turi būti statoma įranga, kuri yra pakankamai brangi. [Klausimas], ar apsimoka, ar yra galimybė investuoti į tuos klientus?“ – svarsto „TEO LT“ Korporatyvinių reikalų vadovas Antanas Bubnelis.

Iš verslo laukia socialinio atsakingumo

Informacinių technologijų ekspertas Džiugas Paršonis teigia, kad nutiesus RAIN linijas ir paaiškėjus, kad vietovėse, kur ryšio operatorius nesusidomi „paskutinės mylios“ investicijomis, šią problemą turėtų spręsti valstybė.

„Valstybė suinteresuota, kad žmonės – tiek labai jauni, tiek ir vyresni – išmoktų juo naudotis ir galėtų pasinaudoti jo teikiamomis galimybėmis. Vadinasi, jeigu jau apsiskaičiuota ir operatoriai nesusidomėjo pasiūlymu, kažką reikės daryti valstybei, kad tas paskutinis žingsnis būtų žengtas“, – mano Dž. Paršonis.

Susisiekimo viceministras Arijandas Šliupas pripažįsta, kad pradėjus RAIN tinklų eksploataciją, paaiškėjo, jog valstybei pačiai gali tekti ieškoti būdų, kad internetas pasiektų ir regionų gyventojus. Tačiau jis sako, kad ir verslas turėtų būti labiau socialiai atsakingas.

„Ne visi prijungimai gali būti komerciškai atsiperkantys, bet, žiūrint į užimamą rinkos dalį ir visą verslo visumą, tai turbūt yra pelningas verslas. Klausimas, ar įmonės, privatus verslas, operatoriai irgi nori prisidėti prie galimybės visiems gyventojams prisijungti. Akivaizdu, kad to noro Lietuvos privatiems operatoriams dar trūksta“, – sako A. Šliupas.

Beje, RAIN projektų vienas iš tikslų – sudaryti konkurencinę aplinką ryšio paslaugoms. Neaišku, ar to pavyks pasiekti. Susisiekimo ministerijos duomenimis, „TEO LT“ šiuo metu priklauso 45 proc. interneto paslaugų rinkos. Tiems patiems skandinavams priklausančiam „Omnitel“ – daugiau kaip 8 proc. Po septynerių metų RAIN magistralinius kabelius bus leidžiama privatizuoti. Tikėtina, kad juos pretenduos įsigyti didžiausias dabartinis jų nuomotojas – „TEO LT“. Jos vadovas yra sakęs, kad bus siekiama didesnės šių bendrovių sinergijos. Žiniasklaidoje diskutuojama, kad įmonės gali būti net sujungtos.

Pradėjus RAIN antrojo etapo įgyvendinimą buvo deklaruojama, kad jau šiemet beveik 99 proc. regionų gyventojų turės galimybę naudotis plačiajuosčio ryšio paslaugomis.  O pagal šviesolaidžio skverbtį esą mes jau pirmi Europoje.

„Skverbtis – tai kiek procentų gyventojų turi galimybę prisijungti“, – aiškina A. Šiupas. 

Kitaip tariant, suskaičiuoti ir tų vietovių gyventojai, pro kurių namus praeina šviesolaidžio kabelis, nors jie gali ir neturėti interneto, ir nebūtinai dėl savo nenoro. Tokių galimybių gali nesuteikti operatoriai. Tad gal nutiesus plačiajuosčio interneto kabelius ir juos išnuomojus operatoriams, turėtų būti skubama ne vien tik parengti statistinius duomenis, kitaip, kaip sako Dž. Paršonis, „žmonės gali taip ir likti šalia interneto“.