Geologams tai puiki proga su kitų sričių mokslininkais tyrinėti unikalius objektus. Tokius, kaip Marse atrastą didžiausią Saulės sistemos Olimpo ugnikalnį. Arba veikiančius ugnikalnius Jupiterio palydove Ijo. Lygindami šių geologinių darinių formą, sudėtį, mokslininkai atkuria Saulės sistemos kūnų evoliuciją. Geologinių struktūrų amžius nustatomas įvairiais būdais.

„Mėnulio uolienos datuojamos įprastiniais metodais. Jeigu nėra pavyzdžių, skaičiuojamas kosminių smūgių, asteroidų smūgių tankis. Kadangi jie visą laiką krenta ant planetų. Jų tankis leidžia nustatyti amžių apytikriai. Atkuriama geologinė istorija planetų raidos. Išskiriami netgi geologiniai laikotarpiai, kaip žemėje. Panašūs laikotarpiai išskiriami ir kitų planetų raidoje“, – sako geologas.

Žmonės gali būti ir marsiečiai

Paaiškėjo, kad Marsas dar palyginti neseniai buvo geologiškai aktyvus, o jo paviršiuje būta vandens. Manoma, kad maždaug prieš 4 mlrd. metų Marsas turėjo tiek vandens, kad jo būtų pakakę padengti visą paviršių 137 metrų sluoksniu. Nors labiau tikėtina, kad šioje planetoje, jos šiauriniame pusrutulyje plytėjo vandenynas, siekęs net pusantro kilometro gylio.

Tačiau dėl nedidelės masės ir silpnos gravitacinės traukos Marsas negali išlaikyti lakių junginių. Jo atmosferos slėgis sudaro tik šešias tūkstantąsias Žemės atmosferos slėgio. Todėl Marsas prarado didelę dalį turėto vandens ir pavirto tuo, kas yra dabar.

„Manoma, kad prieš milijardą metų Marsas buvo vadinamoje priežvaigždinėje gyvybės juostoje. Ten buvo sąlygos tokios, kad paviršiuje galėjo išsilaikyti skystas vanduo ir organinė medžiaga. Kitaip sakant, ten galėjo atsirasti gyvybė. Yra hipotezių, kad iš Marso gyvybė atkeliavo į Žemę ir dėl to mes esame marsiečiai. Gyvybės raida Žemėje gali būti susijusi su kosminiais veiksniais. Nes meteorituose randama sudėtingų organinių junginių ir aminorūgščių“, – teigia G. Motuza.

Tokie junginiai yra tarsi pusfabrikačiai, iš kurių per milijonus metų susidarė gyvų organizmų ląstelės. Vadinamosios prebiotinės molekulės į Žemę galėjo atkeliauti iš kosmoso. Iš kometų arba kitų planetų.

„Yra dar vienas praktinis tikslas. Kosminėje erdvėje, Mėnulyje, asteroiduose yra labai daug išteklių. Mėnulyje yra He izotopo, kuris yra energetinė žaliava. Asteroiduose glūdi didžiuliai kiekiai metalų, nes dalis asteroidų, apie 6–7 proc., yra geležiniai. Geležiniame vieno kilometro skersmens asteroide yra apie 10 mlrd. tonų geležies, šimtai milijonų tonų nikelio, aukso platinos ir kitų cheminių elementų. Tokio asteroido atsigabenimas į Žemę gali ilgam patenkinti žmonijos poreikius. Marso paviršiaus tyrimas reikalingas, norint įrengti tarpinę stotelę į asteroidų žiedą, kuris yra tarp Marso ir Jupiterio“, – pasakoja mokslininkas.

Žmoniją sužavėjęs Plutonas

2015 metais žmoniją sužavėjo itin ryškios ir spalvotos Plutono, tolimiausio Saulės sistemos kūno, praradusio planetos vardą, nuotraukos. Po dešimt metų trukusios kelionės „New Horizons“ kosminis aparatas praskriejo visiškai greta mažosios planetos, vos už keliolikos kilometrų nuo jos paviršiaus.

Nuostabiausia, kad ji turi beveik 100 km storio miglotą atmosferą, kurioje, kaip ir Žemės atmosferoje, dominuoja azotas! Kita stulbinanti naujiena – Plutono geologinis aktyvumas. Dėl to jo paviršius labai įvairus. Greta trijų kilometrų aukščio ledo kalnų plyti didžiulė lyguma, pavadinta Sputniko vardu. Jame slenka ledynai, o dėl cheminių priemaišų paviršius įvairiaspalvis. Ko gero, mokslininkų dar laukia daug staigmenų ir atradimų.

„Plutonas gan toli, planetinio disko pakraštyje. Apie jos sudėtį, sandarą, geologinį aktyvumą buvo labai mažai žinoma. Dabar, pamačius kalnus, tiesa, sudarytus iš ledo, paaiškėjo, kad tai – geologiškai gan aktyvi planeta“, – teigia G. Motuza.

Geologinis aktyvumas, kurį sukelia vidiniai procesai arba didžiųjų planetų – Saturno bei Jupiterio – gravitacija – intriguojantis procesas, galintis lemti gyvybės egzistavimą tokiuose palydovuose, kaip Europa arba Enceladas. Būtent dėl to juose po ledo paviršiumi turėtų tyvuliuoti vandenynai. O kur vanduo – ten ir gyvybė. Spalio mėnesio pradžioje „Cassini“ praskriejo už beveik 2000 km nuo Encelado. Spalio 28 d. observatorija priartėjo prie Encelado iki 49 kilometrų, kad paimtų iš jo ugnikalnių išmetamų vandens garų mėginį ir atliktų jo cheminę analizę.

Kita 2015 metų sėkmės istorija, tiriant Saulės sistemos kūnų geologinę sandarą ir cheminę sudėtį, yra Europos kosmoso agentūros vykdomas „Rosetta“ projektas, kuris baigsis 2016 metų rugsėjį.