Prisijungę prie socialinio tinklo šiandien galime peržiūrėti ne tik pradinių klasių klasiokės pusseserės nuotraukas iš audringo vakarėlio, kokiame konkurse už ją balsuoti prašo buvusi geografijos mokytoja, tačiau ir „susidraugauti“ su draugų bei pažįstamų katinu, šunimi, žiurkėnu ar papūgėle.

Iš tiesų, susidraugaukite. Antraip kitą kartą ir vėl pasitiks prie durų urgzdamas ar šnypšdamas.

Taigi žmonės, kuriantys puslapius savo augintiniams, neabejotinai turi kiekvienas skirtingų tikslų.
Tačiau rinkodaros bei socialinių tinklų specialistas, Lietuvos marketingo asociacijos (LiMA) valdybos pirmininkas Simonas Bartkus įsitikinęs – „nenuoširdūs“ šunys interneto erdvėje nebus populiarūs. O Vytauto Didžiojo universiteto docentas Visvaldas Legkauskas iškart konstatuoja - „tokius profilius kuriantys žmonės labai labai neturi ką veikti“.

Profilius kuria dėl didelio susidomėjimo

Portalas kalbino įvairius keturkojų profilių kūrėjus ir augintinių šeimininkus.

Katės, kuri socialiniame tinkle turi šeimininkės pavardę, savininkė Eglė teigia, jog toks puslapis atsirado juokaujant ir jis skirtas tiesiog informuoti draugams.

„Sukūrėm (profilį, - red.past.) juokais, nes ją pažinojo draugai, nuolat klausdavo, kaip sekasi katytei, ką ji veikia ar pan. Ji kaip mūsų namų siela, simbolis. Pradžioje Katytė dalindavosi savo veikla - kaip graužia sūrį ar laukia svečių, rinkdavo laikus. Aš apskritai baisinga kačių mylėtoja, tad čia kaip maža propaganda“, - šypsosi mergina.

Ji teigia, jog šiame puslapyje neprašo pagalbos beglobiams, ar nesidalina jokiomis kitomis pašalinėmis nuorodomis.

„Katytė turi kokius 24 draugus. Jie sužino naujienas, ir tiek“, - teigia šeimininkė.

Taigi Eglės augintinė dar tik pradeda rinkti savo „pažįstamų“ ir gerbėjų būrį.

Tuo metu Evelina, auginanti du kurtsharų veislės šunis, teigia tikrai nepažįstanti visų šunų „draugų“. Augintinių Bruknės ir Tamos išdaigos sparčiai populiarėja ir šiandien dvi nenuoramos, paimtos iš gyvūnų prieglaudos, aplinkinių atpažįstamos daug dažniau, nei jų šeimininkai.

„Pirmoji idėja buvo tiesiog neapkrauti savo profilio, savo socialinio tinklo paskyros. Juk turi asmeninį profilį ir jame „gyvena“ tiktai šunys... O turime dar ir šešką, žaltį, žuvis. Daug kur dalyvaudavom – ir kinkinių varžybose, ir renginiuose. O kadangi šunis pasiėmėm iš prieglaudos, Bruknė buvo labai baili, visiems buvo įdomu – kaip ji laikosi, ar jau priprato prie naujos aplinkos, ar susidraugavo su Tama? Sako – ar gali įdėti nuotraukų? Na, dedi tų nuotraukų, rašai aprašymus ir nejučia pastebi, kad jau nieko apie tave nėra parašyta“, - teigė kurtsharų šeimininkė Evelina.

Padeda viešinti prieglaudų pranešimus

Mergina juokiasi, jog kartais, susipažinusi su žmonėmis išgirsta, jog šie yra Tamos ir Bruknės fanai ir seka keturkojų išdaigas internete.

„Ar mano augintiniai – garsiausi Lietuvos kurtsharai? Na, nežinau, ką veikia kiti kurtsharai, jei jie dalyvauja parodose, jas laimi, tikrai yra garsūs ir įdomūs savo aplinkoje. Mes, kadangi neturime dokumentų, tiesiog dalijamės gyvenimo akimirkomis“, - svarstė mergina.

Ji teigė šunų puslapyje skelbianti šunų augintojams aktualią informaciją – ar galima šunis vežti autobusu, ar galima juos įsivesti į vieną ar kitą renginį, vežtis į kurią nors šalį.

„Lietuvoje ne visur yra taip, kad visur gali su šunimi eiti ir būsi laukiamas“, - kalbėjo Evelina.

Ji taip pat tikina, jog nėra greitesnio būdo rasti kompaniją pasivaikščiojimams ar pasilakstymams su šunimis, nei paskelbus tokį kvietimą Bruknės ir Tamos profilio sienoje.

Evelina prisipažįsta kartais pasidalinanti prieglobsčio ieškančių gyvūnų nuotraukomis. 
„Ypač tokių, kenksmingų aplinkai arba bailių kaip Bruknė. Kur viską griaužia, griauna, niokoja - juokiasi Evelina. - Jaunas, bent kiek į veislinį panašus šuo greitai bus pastebėtas ir paimtas iš prieglaudos. Aš dalinuosi skelbimais tų, kurie galbūt turi kažkokių minusų. Kaip mūsų Bruknė. Štai Tama – su ja viskas gerai, o Bruknė – kiek problematiškas šuo. Gali vyresnis šuo turėti kažkokių žymių savo psichikoje. Tačiau visiems rekomenduoju rinktis šunį iš prieglaudos. Šuo prisitaiko prie savo šeimininko, nes žmogus jam labai svarbus. Jei tik jam parodai dėmesį – jis dėl tavęs stengsis dar 10 kartų labiau.“

Šuo, lipęs ant „Login“ konferencijos scenos

Vestuvių fotografo Tomo Tumalovičiaus augintinė Morka jau tapo įžymybe – šuns profilis socialiniame tinkle toks populiarus, jog pateko net į „Login“ interneto apdovanojimus. Morkai visai netyčia teko garbė užlipti ant „Login“ scenos ir savo amtelėjimu atidaryti paskaitų sesiją. Ji greičiausiai buvo vienintelis šuo, įleistas į „Litexpo“ parodų rūmuose vykusį renginį.

Oranžinės kalytės puslapyje – nieko stebuklingo, tiesiog gausybė šmaikščių nuotraukų su profilio heroje. Tačiau keturkojė turi per 3700 draugų ir gerbėjų, kas reiškia, jog praktiškai nė vienas šuns išvedimas neapseina be šūksnių „O – Morka! Žiūrėkit – Morka!“

„Mes normalūs – mums patinka su žmonėmis bendrauti. Tad nieko čia tokio. Kai keliavom į Ameriką, sugalvojom sukurti šuniui puslapį. Nes mes per kelionę nelabai rūpėjom draugams – visi klausinėjo, kaip ten Morka? Kad nereikėtų krauti nuotraukų į savo profilius, sukūrėm šuns. Ir gavosi tokia lengva egzotika: Niujorkas, Manhetenas ir šuo iš Lietuvos,“ - pasakoja Morkos šeimininkas T. Tumalovičius.

Puslapis netgi paskatino šeimininkus užsiimti bendra veikla su kitais šunų augintojais. Į jų organizuojamus šunų vakarėlius kartais susirinkdavo per 30 keturkojų. Tokie pat populiarūs buvo ir šunų sniego mūšiai.

„Šunų pagalba susibendravom su daug įdomių žmonių. Kurių ir vardų nežinome - žinome tik jų šunų vardus. Morka – pilnavertis šeimos narys, tad kyla įvairiausių gyvenimiškų problemų. Pavyzdžiui: įsipjovė koją. Tik nufotografuoji, įkeli nuotrauką ir gauni krūvą visokiausių patarimų kaip ir ką daryti“, - šuns populiarumo socialiniame tinkle pliusus vardino T. Tumalovičius.

Morkos šeimininkas teigė nepagailintis viešai pagirti kokios nors kavinės, kurios personalas ne tik įleido jį su šunimi, tačiau ir maloniai aptarnavo.

Vaikams - vietoje vakaro animacinių filmukų

Beje Morka – taip pat paimta iš prieglaudos. O jų nuotrauką T. Tumalovičius pastebėjo ne kur kitur o... socialiniame tinkle.

Ir nors šunelis realybėje pasirodė didesnis, nei nuotraukose, itin bijojo Vilniaus transporto ir laiptų, Morka buvo priimta į šeimą ir šiuo metu yra išauklėta, tvarkinga ir smalsi jos narė.

T. Tumalovičius pastebėjo, jog visiems rūpi, kaip Morka sutaria su atsiradusiu mažu sūnumi, kaip jie bendrauja.

„Profilyje – mūsų šeimos gyvenimas per šuns prizmę. Globalių problemų kažkokių nesprendžiam. Na, gal pamatom kažkokias problemas, tai paraginam kažką daryti ar nedaryti. Ir fanų labai neapkraunam – kartais pasidalinam kažkokiais šunim, kurie ieško namų, stengiamės padėti“, - sako Morkos šeimininkas.

Per Morkos puslapį paskelbus apie namų ieškančius beglobius, juos surado jau trys šuneliai.
„Mano šeimoje atsirado toks džiaugsmas prieglaudos dėka. Todėl ir stengiesi savotiškai atsidėkoti – gal kažkas irgi atras savo šunį“, - kalbėjo T. Tumalovičius.

Jis teigė nepastebėjęs tendencijos, kad draugai ar pažįstami būtų pradėję aktyviai kurti savo augintinių puslapius.

„Na, kažkam patinka, kažkam nepatinka. Štai mes norime dalintis Morkos gyvenimu tai ir dalinamės. Kartais kokia šeimyna parašo: „Žinote, vaikai neina miegoti, kol neperžiūri Morkos nuotykių.“ Tai įpučia įkvėpimo“, - juokiasi vyras.

Nenuoširdūs šunys - nemėgstami

Socialinių tinklų, rinkodaros specialistas bei Lietuvos marketingo asociacijos valdybos pirmininkas Simonas Bartkus svarsto, jog socialiniame tinkle būtų įmanoma atrasti ir kažką pareklamuoti siekiančių keturkojų profilių.

„Manau, kad žmonės labai lengvai atskiria nuoširdžiai sukurtus profilius, ir relaminius. Socialiniai tinklai tokią ypatybę – tai, kas nenuoširdu, nėra ir įdomu. Socialiniame tinkle turi būti kažkas asmeniško, nuoširdaus, kad būtų įdomu skaityti“, - teigė S. Bartkus.

Jo teigimu, įžymybėmis socialiniame tinkle tampa tie šunys, kurių šeimininkai rašo šmaikščiai, įdomiai, padaro unikalių nuotraukų.

„Viską vis tiek lemia žmonės. Šuns profilio populiarumas iš tiesų nepriklauso nuo to, koks yra šuo. Priklauso, koks yra šeimininkas, ką jis per tą profilį komunikuoja. „Facebook“ yra tokia vieta, kur šuo gali tapti populiarus. Pats „Facebook“ gyvūną padaro populiariu. Žmogus negali tapti populiarus tiesiog iš nieko – jis turi būti garsenybė, muzikantas, menininkas, ar dar kažkas. Todėl natūralu, kad gyvūnai tampa populiaresni už savo šeimininkus, nors turinys kuriamas šeimininko. Bet kuris šeimininkas savo šunį gali padaryti populiariu“, - teigė S. Bartkus.

Ar netrukus visuomenės pamilti keturkojai nepradės reklamuoti skaniausio ėdalo, minkščiausio gulto ar labiausiai pamėgtos kavinės?

S. Bartkus mano, jog šeimininkai kartais gali pasinaudoti augintinio populiarumu ir iš tiesų šiek tiek užsidirbti ar gauti nemokamo maisto šunims, pareklamavę kokį nors gaminį. Tačiau visuomenė greitai atpažįsta reklamą.

„Kaip jau minėjau iš pradžių – nenuoširdaus šuns niekas nemėgs. Žmonėms nebus įdomu, kaip šuo tiesiog valgo tą ar valgo aną. Kai tai tampa verslu – tampa nenuoširdu“, - teigė rinkodaros specialistas.

Psichologas: tokių profilių kūrėjai labai neturi ką veikti

Vis dėlto Vytauto Didžiojo universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentas dr. Visvaldas Legkauskas į keturkojų profilių kūrėjus žvelgia be sentimentų.

„To profilio (gyvūno, - red. past.) savininkas labai neturi kur dėti laiko, labai neturi ką veikti ir labai neturi su kuo bendrauti. Galbūt tas šuniukas ir kačiukas yra vienintelis jo draugas? Ypač, jei tam profiliui skiriamas ženklus kiekis laiko, profilis nuolat atnaujinamas“, - svarsto mokslų daktaras.

Vis dėlto, jis pripažįsta, kad pomėgiai skatina žmones burtis į bendruomenes. Tad toliau vienas nuo kito gyvenantys žmonės, turintys panašius pomėgius, kuria tokius profilius tam, kad lengviau galėtų keistis informacija.

„Gali taip būti, kad turite retesnės veislės šunį arba katę, Jums ne taip įdomu bendrauti su kaimynais, kuriuos sutinkate tą šunį vedžiodami, kaip būtų įdomu pabendrauti su žmonėmis, turinčiais tokios paties veislės šunį. Tai vienas iš lengvesnių būdų, be klubų, kurie jau susiję su keliavimu kažkur, yra susikurti profilį, kurį lanko analogiškos veislės šuns savininkai, jie susikūrė profilius, kuriuos aš lankau ir taip mes realizuojame savo pomėgius. Nes susitikti su tais žmonėmis jau būtų ir brangiau, ir laiko daugiau užimtų. Tuomet feisbuko naudojimas dar būtų pakankamai konstruktyvus. O jei kalbame apie profesionalų gyvūnų veisimą, tai atliktų dar ir reklaminę funkciją. Ypač vaikai, žiūrėdami tas šuniukų, kačiukų, žiurkėnų nuotraukas nori juos auginti, o ir apskritai retos veislės šunį perkame ne tik tam, kad turėtume šunį. O tam, kad pamatę sakytų - „Vau!“. Tai jei norime, kad taip sakytų, reikia kažkam parodyti“, - analizavo dr. Visvaldas Legkauskas.

Nepataria susikoncentruoti vien į šuns auginimą

VDU Bendrosios psichologijos katedros docentas sunkiai pateisina keturkojų profilių kūrimą kitais atvejais.

„Jei aš turiu lenciūginį būdos terjerą, sukuriu jam profilį ir bandau į jį pritraukti kuo daugiau draugų, tai pagrindinis dalykas, ką tai sako apie mane – kad labai neturiu ką veikti. Ir jei man gyvūnai atrodo geresni už žmones, tai nereiškia, kad esu labai jautrus. Tiesiog tai reiškia, kad turiu didelių problemų, bendraujant su žmonėmis“, - teigė psichologas.

Šioje vietoje skubu V. Legkauskui paprieštarauti – paprastą oranžinį šunelį kas dieną stebi tūkstančiai žmonių. Jis – nei retas, nei dar kuo nors labai ypatingas, tokių keturkojų – sausakimšos prieglaudos. Tačiau žmonėms – miela pažiūrėti, įdomu.

„Jei šuo turi kelis tūkstančius sekėjų, bet pabrėžiu – sekėjų, ne draugų. Nes draugų skaičių labai lengvai gali įgyti, jei eisiu per 12-kamečių, 13-kamečių tinklapius ir juos kviesiu draugauti, tai praktiškai kokia 20 proc. Kauno 12-kamečių, 13-kamečių taps mano draugais, jiems nesvarbu, ar pažįsta mane, ar ne. Bet jei tai yra sekėjai, kurie patys prisijungė, vadinasi, tame profilyje yra kažkas įdomaus. Na, tuomet, vienas variantas – profilį kuria geras istorijas rašantis žmogus. Tiesiog jis rašo ne apie save, ne blogą, o pasirinko tą lenciūginį šunį. Bet lygiai taip jis galėtų rašyti ir apie savo spintelę. Tiesiog jis rašo taip gerai, kad žmonės jį seka“, - dėstė pašnekovas.

V. Legkauskas svarstė, jog šunų augintojai formuoja natūralią bendruomenę – išveda šunį pasivaikščioti maždaug panašiu laiku kasdien, susitinka kitus šunų augintojus, su jais pabendrauja.

„Jei to neužtenka ir reikia apie šunį pasakoti dar ir feisbuke, na... Tiesą sakant, kuo daugiau dalykų žmogus veikia, tuo jis laimingesnis ir geriau jaučiasi. Kai žmonės susikoncentruoja tik į vieną dalyką – ar tai šuo, ar tai vaikas, ar darbas – tas pasaulis susiaurėja. Viena vertus, jie jaučiasi labai įsitraukę ir džiaugiasi, kai ta veikla sekasi, bet ilgalaikėj perspektyvoj tai nėra gerai“, - teigė VDU mokslininkas.

Gyvūnai vis labiau „žmogėja“

Jo teigimu, jei žmogus ima vertinti gyvūną labiau, nei žmones, tai tiesiog bėgimas nuo bendravimo su žmonėmis rizikos.

„Žmogų gali įžeisti, įskaudinti, iškart bus pasekmės. O šuo – vis tiek tave taip pat mylės. Jis negali niekur pabėgti ar išeiti. Su žmonėmis yra rizika, kad laikas nuo laiko patirsi nusivylimą. Su šunimi – niekada nepatirsi nusivylimo. Jis visada lekuos, žiūrės didelėm gražiom akim ir šokinės, kai tur grįžti. O žmogus... ne visada šokinės iš džiaugsmo...“, - svarstė V. Legkauskas.

Bendrosios psichologijos katedros docentas pokalbį pabaigė išvada, jog turtingos Vakarų šalys ar Amerika išleidžia vis didesnes sumas gyvūnų grožio industrijai. Visuomenei svetimėjant, vis daugiau dėmesio skiriama gyvūnų pasauliui, o gyvūnams suteikiama vis daugiau žmogiškųjų savybių.