Dvi naujos konstrukcijos buvo pastatytos Ramiojo vandenyno pusėje ir viena – Atlanto vandenyne. Taip pat buvo iškasti nauji, gilesni kanalai, kurie jas visas sujungė. Tokį projektą paskatino šiuolaikinių technologijų pažangos nulemtas laivų didėjimas.

Vienas iš šių didžiulių statybų tikslų yra kanalo darbo efektyvinimas, siekiant paversti Panamą išsivysčiusia ir pirmaujančia šalimi pasaulyje.

Per visus 9 metus statybos susidūrė su įvairiais sunkumais: darbuotojų streikais, finansiniu neatitikimu ir t.t. Todėl projekto pabaiga buvo atidėta nuo 2014 metų iki 2016-ųjų gegužės.

Nepaisant to, šios statybos yra puikus logistikos ir civilinės inžinerijos bendradarbiavimo pavyzdys. Jo rezultatus (5 metų) galima matyti pagreitintame vaizdo įrašė:

Naujos perkėlos yra 427 metrų ilgio, 55 metrų pločio ir 18,3 metrų gylio. Tikimasi, kad dėl jų iki 2025 m. kasmet transporto srautai per Panamos kanalą padidės 3 proc.

Visas projektas atsiėjo virš 5,25 mlrd. JAV dolerių, tačiau šalies valdžia tvirtina, kad ši suma nėra didelė, atsižvelgiant į tai, kokį ekonominį poveikį naujasis statinys padarys Panamai.

Panamos kanalo kasimo idėja kilo XVI a. pradžioje, bet tik XIX a. susidarė galimybė jį iškasti.  Tai padarė JAV, kuri parėmė Panamos atsiskyrimą nuo Kolumbijos ir 1903 m. įsigijo 16 km pločio vadinamąją Panamos kanalo zoną bei 1904 m. pradėjo kasti kanalą.

40 tūkst. vyrų per mėnesį iškasdavo 2 milijonus m³ uolienų. Dėl moskitų, kurie pernešė geltonąją karštinę ir maliariją, mirė daugiau nei 5500 darbininkų.

Pirmasis laivas Panamos kanalu perplaukė 1914 m. rugpjūčio 15 d., bet oficialiai kanalas atidarytas tik 1920 m.

Ilgainiui Panama pradėjo siekti jį susigrąžinti ir pagal 1977 m. JAV – Panamos sutartį Panamos kanalas ir Panamos kanalo zonos suverenitetas 1999 m. gruodžio 31 d. atiteko šalies vyriausybei.