Lamanšas rečiau įveikiamas nei Everestas

Rugpjūčio 25 dieną sukaks 140 metų, kai aštrių pojūčių mėgėjai pradėjo plaukioti per Lamanšo sąsiaurį, kuris skiria Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos krantus.

Rugpjūčio 25 dieną sukaks 140 metų, kai aštrių pojūčių mėgėjai pradėjo plaukioti per Lamanšo sąsiaurį, kuris skiria Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos krantus.

Pirmasis – anglų jūrininkas

Šis sąsiauris – judriausias laivybos koridorius pasaulyje. Jis pasižymi klastingomis srovėmis, neretai skendi rūkuose. Vandens temperatūra retai būna aukštesnė už 15 laipsnių. Atrodytų, kad tai visai netinkama vieta plaukikų maratonams rengti. Bet, matyt, čia tykantys pavojai ir skatina kai kuriuos žmones mesti iššūkį likimui.

Anglų jūrininkas Matthew Webbas (1848-1883) buvo vienas iš tų, kurie ne tik svajojo, bet ir rimtai ruošėsi perplaukti Lamanšą. Jis dar jaunystėje pradėjo tarnauti laivuose. Dirbdamas „Cunard Line“ laivininkystės keleiviniame laive „Russia“ antruoju kapitono padėjėju, Atlanto viduryje šoko už borto gelbėti iškritusio keleivio. Nors ir nepavyko jo rasti, bet M. Webbas už parodyta drąsą buvo apdovanotas piniginiu prizu ir specialiu karališkosios labdaros organizacijos medaliu. O štai dvylikametį broliuką Tomą, skendusį upėje, jis spėjo išgelbėjo.

1875 m. vasarą M.Webbas ilgai ir kantriai treniravosi - naudojosi kiekviena giedra diena. Pirmasis bandymas įveikti Lamanšą nepavyko. Prasidėjus audrai, M.Webbui teko ropštis į jį lydėjusį laivą dar nepasiekus Prancūzijos krantų. Po dviejų savaičių, rugpjūčio 25 d., jis pabandė iš naujo įgyvendinti savo svajonę. Po 21 val. ir 45 min. mirtinai pavargęs plaukikas išlipo Kale paplūdimyje. M.Webbas tapo pirmuoju žmogumi, kuris be jokių pagalbinių priemonių, vilkėdamas tik maudymosi kostiumu, perplaukė Lamanšą.

Laikraščiai M.Webbą vadino didvyriu, o jis pats pradėjo profesionalaus plaukiko karjerą. Rengė plaukimo pamokas ir sportines varžybas, parašė vadovėlį „Plaukimo menas“. Siekdamas dar vieno rekordo, M.Webbas 1883 m. liepos 24 d. bandė perplaukti plačią ir sraunią Niagaros upę. Patekęs į sūkurį, nuskendo.

Plaukė ir profesionalai

Po M.Webbo sėkmingo plaukimo per Lamanšą, jo žygį bandė pakartoti daug drąsuolių. Bet tik praėjus 36 metams kitam anglui, profesionaliam sportininkui, olimpinių žaidynių bronzos prizininkui Tomui Villiamui Burgessui (1872-1950), po 14 bandymų pagaliau pavyko tai padaryti. 1911 m. rugsėjo 6 d. jis atstumą tarp Duvro ir Gris Nez kyšulio Prancūzijos pakrantėje įveikė per 22 val. ir 35 min.

Amerikietis maratoninių distancijų plaukikas Henry Sullivanas tik po septinto bandymo 1923 m. rugpjūčio 5 d. perplaukė Lamanšą. Nors trumpiausias atstumas tarp dviejų krantų yra 32 kilometrai, dėl srovių ir kaprizingų potvynių jam teko įveikti beveik dvigubai didesnį atstumą. Tai truko 27 val. ir 45 min.

Tą pačią vasarą Lamanšą „šturmavo“ dar du plaukikai. Amerikietis Charlesas Toth iš Bostono distanciją įveikė per 16 val ir 40 min. Argentinietis Enrique Tirabocchi tapo pirmuoju žmogumi, plaukusiu nuo Prancūzijos pakrantės, ir pasiekusį greičio rekordą – 16 val. ir 33 min.

Pirmoji moteris, perplaukusi Lamanšo sąsiaurį, buvo Gertrude Ederle (1906-2003). Emigrantų iš Vokietijos dukra dar būdama vaikas pradėjo mokytis plaukti uždarame Manheteno baseine. 1924 metais olimpinėse žaidynėse Paryžiuje laimėjo aukso medalį, kaip JAV komandos narė 4x100 metrų plaukime. Norėdama įrodyti, kad ir moterys gali plaukti ilgas ir sudėtingas distancijas, ji 1926 m. rugpjūčio 6-osios rytą startavo Prancūzijos pakrantėje. Po 14 val. ir 30 min. išlipo į krantą ties nedideliu kaimeliu Kongsdown Didžiojoje Britanijoje ji daugiau nei valanda pagerino vyrų rekordą. Vėliau ji visą gyvenimą praleido mokydama vaikus plaukti.

Pavojai ir kainos neatbaido

Kiekvienais metais plaukikų, norinčių pasigalynėti su klastinguoju „rūkų koridoriumi“, skaičius vis augo, bet toli gražu ne visus lydėjo sėkmė. Žymiai daugiau žmonių yra užkopusių į Everesto viršūnę, negu sugebėjusių perplaukti Lamanšą. 2012 m. duomenimis tokių drąsuolių skaičius artėjo prie tūkstančio, bet statistika nuolatos keičiasi.

Plaukimas per Lamanšą – pavojingas sportas. Vieni drąsuoliai nuskendo, kiti dingo be žinios. Oficialiai užregistruotos 7 nelaimės. Paskutinė nelaimė įvyko 2013 m. vasarą. Tada, plaukdama per sąsiaurį, neteko sąmonės britė Susan Taylor, mirė sraigtasparniu nugabenta į krantą. Pasiryžusi rizikingam žygiui, 34 metų buhalterė siekė savo gerbėjus paskatinti labdarai – surinkti lėšas diabetų sergančių vaikų gydymui.

Susirūpinus plaukikų saugumu, dar 1927 metais buvo įkurta „Channel Swimming Asociation“ organizacija. Ji parengė taisykles, kas ir kaip gali plaukti per Lamanšą, kokia tvarka registruoti plaukimo pradžią ir pabaigą. Abejose kanalo pusėse veikia šios organizacijos biurai, išlydintys ir pasitinkantys plaukikus.

Dabar plaukikams, norintiems perplaukti Lamanšą, vien noro ir pasiryžimo nepakanka. Be pažymos apie sveikatą, reikalingi ir pinigai. Kainuoja registracija, privalomo lydinčiojo laivo nuoma ir kitos paslaugos. Bet norinčių paplaukioti šaltuose Lamašo kanalo vandenyse nestinga.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių