Rugsėjį Dubline jie pradėjo savo dešimties koncertų turą su naujausia programa „Sutemų rapsodija“, kurioje skamba tiek klasikinės, tiek džiazo harmonijos. Muzikiniais atradimais garsėjantis menininkų duetas ir šioje programoje pristato publikai mažai pažįstamus kompozitorius: Joaną Trimbleą, Alecą Templetoną, Gabrielį Grovlezą, Germaine'ą Tailleferre'ą, Kubos saksofono legendą Paquito D’Riverą ir vieną iš europietiško džiazo pagrindėjų Erwiną Schulhoffą. Tačiau didžiausia intriga galima vadinti pačių menininkų adaptuotą Lietuvos džiazo grando Sauliaus Šiaučiulio sonatą saksofonui ir vargonams.

Artėjant dueto rečitaliams Lietuvoje, kalbiname Lietuvos publikai jau pažįstamą svečią iš Airijos, „RTÉ Concert Orchestra“ Dubline klarneto primarijų M. Ó Seireadáiną.

– Ne vieną kartą lankėtės Lietuvoje, čia koncertavote ir skaitėte paskaitas. Kas jums labiausiai patinka šioje šalyje?

– Man labai pasisekė, kad daugybę kartų galėjau apsilankyti Lietuvoje. Mane labiausiai žavi žmonių draugiškumas, turtinga istorija, bet ypač – kūrybinė energija ir veržlumas – tai tikrai ypatinga. Man patinka laikas gamtoje, tad keliaudamas po šalį vis iš naujo susižaviu nuostabiais peizažais. Žinoma, nepamirštu ir maisto – kiekvienos kelionės į Lietuvą metu su nekantrumu laukiu keptos duonos, cepelinų ir sūrelių!

– Su kokiais lietuvių kompozitorių kūriniais teko susipažinti? Ar atradote juose ką nors egzotiško?

– Kol kas esu susipažinęs tik su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba, taip pat – nuostabia Lino Rimšos daina „Strazdas“, kurią aranžavome ir atlikome 2017 m. turo metu. Taip pat žinau Maxą Laurischkų, kuris turėjo lietuviškų šaknų, nors buvo laikomas vokiečių kompozitoriumi. Būtent todėl labai apsidžiaugiau galimybe atrasti Saulių Šiaučiulį. Visų išvardytų kompozitorių muzika remiasi klasikinėmis technikomis, tačiau jose slypi papildomų skonių ar poskonių. Tai mane labai vilioja, nekantrauju atrasti dar daugiau lietuvių kompozitorių.

– Esate linkęs improvizuoti ir kurti savas aranžuotes. Kas jus įkvepia šiam papildomam žingsniui, užuot tiesiog grojus standartinį repertuarą?

– Tam tikra prasme tai yra sugrįžimas prie tradicinių šaknų. Didieji XVIII ir XIX a. menininkai buvo įpratę improvizuoti ir kurti aranžuotes savo koncertams, todėl aš įkvėpimo semiuosi iš jų. Kaip muzikantai, mes privalome nuolat ieškoti naujų garsų, idėjų ir suteikti publikai šviežių kūrinių interpretacijų. Man taip pat patinka būti kūrybišku atlikėju, ne tik groti tą patį, ką visi jau girdėjo. Improvizacija leidžia mums pasisemti įkvėpimo iš akimirkos ir sukurti kažką unikalaus.

– Esate vienas iš nedaugelio žmonių, kurie kalba Airijos gėlų kalba. Taip pat atliekate daug airių klasikinės muzikos. Ką norėtumėte, kad kitų šalių žmonės žinotų ir pajustų apie jūsų tėvynę?

– Norėčiau, kad žmonės daugiau žinotų apie gėlų kalbą. Tai senovinė kalba, viena pirmųjų, kuri buvo užrašyta. Ji turi didžiulę pasakojimo ir poezijos tradiciją. Ji buvo slopinama šimtmečius, o jos atgimimas buvo svarbi jėga kovojant už Airijos nepriklausomybę. Man tai labai svarbu ir aš didžiuojuosi, kad tai yra mano gimtoji kalba.

Norėdamas išlikti aktualus ir padaryti sėkmingą karjerą, šiuolaikinis muzikantas privalo turėti platesnį įgūdžių spektrą, ne vien tik gerai groti instrumentu.

– Dalis „Sutemų rapsodijos“ programos yra skirta džiazo muzikai. Vienas pagrindinių kūrinių – S. Šiaučiulio Sonata saksofonui ir vargonams, kurią pritaikėte klarnetui ir fortepijonui. Ką galite išreikšti džiazu, ko negalite klasikine muzika?

– Programos tema sukasi aplink ribines erdves tarp pasaulių – tai gali būti garsų pasauliai, istoriniai laikotarpiai, riba tarp pabaigos ir pradžios. Džiazas gimė iš „senosios“ Europos skonių Naujojo Orleano muzikoje, įtraukiant įvairių veiksnių, kurie sukūrė kažką naujo. Džiazas mums suteikia platesnę spalvų ir garsų paletę – tai leidžia laisviau bendrauti su klausytojais ir giliau save išreikšti.

– Ir vis dėlto programos kulminacija – Johanneso Brahmso Antroji sonata. Kodėl?

– Yra daugybė priežasčių. Visų pirma, tai vienas iškiliausių kūrinių klarnetui ir fortepijonui. Tai buvo vienas paskutiniųjų jo kūrinių, parašytas gyvenimo pabaigoje, skirtas jo artimam bičiuliui Richardui Mühlfeldui. Sonatos stilius ir kalba yra ir senoji, ir naujoji – klasikinės muzikos tradicijų pamatai, bet ir žvilgsnis į ateitį. Joje girdime praeities atgarsių, tačiau kartu ir tuo metu atrandamų naujų garsų pasaulių. Dėl šių priežasčių ji yra logiškai pasirinkta programos kulminacija.

– Jūsų programa, atrodo, puikiai tinka rudens nuotaikai. Ar esate rudens žmogus?

– Man patinka visi metų laikai, bet ruduo yra ypatingas. Metai jau artėja prie pabaigos, dienos trumpėja. Tai laikas apmąstymams ir ramybei. Tačiau tai taip pat laikas naujoms pradžioms ir atradimams, kai prasideda mokslo metai.

– Ruduo taip pat puikus metas savianalizei ir svarbiems gyvenimo klausimams. Ar galite prisiminti laiką, kai klarnetas jums buvo savotiška terapijos priemonė?

– Klarnetas yra ilgametis mano palydovas. Groju juo jau daugiau nei 20 metų, ir per šį laiką su juo sieju daugelį įsimintiniausių akimirkų. Į jį atsigręžiu tiek sunkiausiais, tiek geriausiais laikais, ir jis, tikriausiai, yra pats autentiškiausias mano balsas. Tokių terapijos akimirkų būta tiek daug, kad sunku išskirti vieną.

– Ar turite kokių nors ritualų prieš lipdamas į sceną?

– Laukti pasirodymo gali būti sunku – jaudulys ir įvairios mintys pradeda suktis galvoje. Man patinka ramiai pasėdėti ir tarytum sulėtinti laiką. Kartais prieš koncertą atsigulu ir pabandau pamiegoti 10–15 minučių. Ritualai gali padėti tinkamai nusiteikti, bet stengiuosi visiškai nuo jų nepriklausyti – jei neturiu laiko prieš pasirodymą, mintys apie tai gali dar labiau išblaškyti.

– Kokia keisčiausia ar netikėčiausia vieta, kurioje radote įkvėpimą savo kūrybai?

– Puikus klausimas! Aš labai mėgstu liaudies muziką dėl jos harmonijų, melodijų ir nuoširdžios išraiškos. Tad netikėčiausia vieta įkvėpimui man buvo kaimiškos vietovės Austrijoje ar Airijoje, klausantis gyvos liaudies muzikos.

– Kameriniai koncertai yra tik dalis jūsų kūrybinės veiklos. Esate savo orkestro klarnetų grupės koncertmeisteris, scenos mentorius, o taip pat ir tinklalaidės „Harmonically Speaking“, kuri pritraukia vis daugiau gerbėjų, autorius. Ar tai yra jūsų vizija, koks turi būti modernus muzikantas?

– Man gyvenimas – nuolatinis mokymasis, smalsumo ugdymas ir naujų dalykų ieškojimas. Šiame nuolat besikeičiančiame pasaulyje, norėdamas išlikti aktualus ir padaryti sėkmingą karjerą, šiuolaikinis muzikantas privalo turėti platesnį įgūdžių spektrą, ne vien tik gerai groti instrumentu. Būtent tai mane ir skatina užsiimti tokia gausybe veiklų. Noriu atlikti muziką, bet taip pat padėti kitiems tai daryti kuo geriau ir skatinti diskusijas apie skirtingas muzikos gyvenimo patirtis ir tai, ką iš jų galime išmokti.

Kas: Koncertas „Sutemų rapsodija“.

Kur: Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada: spalio 19 d. 18 val.