Kiekvienais metais organizatoriai sugalvoja ir naują temą: "Švytėjimas ir dūmas", "Liepinis ėmimas", "Aš tave matau", "Devintoji banga", "XII Balto Vėjo Kūnas" ir kt. Keičiantis ir temoms, ir dalyviams, susiformavo stovyklos filosofija, išryškėjo jos kryptis, todėl, apibendrinant dvylikos metų veiklą, Kauno kolegijos Menų akademijos "Pelėdų kalno" galerijoje spalio 31-ąją atidaroma dalies stovykloje dalyvavusių menininkų kūrinių paroda "Baltas vėjas".

Apie daugiau nei dešimtmetį trunkančią tapybos stovyklą, išskirtinę jos lokaciją – Balninkus ir būsimą parodą kalbame su M.Maziliausku.

– "Pelėdų kalno" galerijoje bus atidaryta dvylika tapybos stovyklos veiklos metų reziumuojanti paroda. Kuo ypatinga, išskirtinė yra stovyklos vyksmo vieta – Balninkai, kur sukviečiami skirtingų vizualaus meno šakų kūrėjai?

– Balninkuose – archajinius laikus menančioje ir dabar spinduliuojančioje vietoje, Gedimino laikų įrašuose minimoje Balnikėje, balne tarp kadais buvusių trijų (dabar – dviejų) ežerų, tikslioje trikampio vidurio akyje tarp Molėtų, Ukmergės ir Anykščių, vykstančioje stovykloje kūrė ne tik tapybos, bet ir kitų menų: muzikos, poezijos, literatūros, architektūros sričių kūrėjai. Ši stovykla yra viena iš laisvo – Balto – vėjo regyklų, jau dvyliktus metus kūrėjus kviečiančių patirti neatremiamą kūrybos magiją. Meno kūros laukas Balninkuose – vėjiškas ir nepamatuojamas, ten plazdame, būname ir dūkstame, nes tik menininkų kūrybinės kaitros perteklius pakviečia Pasaulę nesustoti šokti! Tapybos stovyklą galėčiau pavadinti kūrybišku siautėjimu išvien su gamta, nes Balninkuose ryškiau nei kur kitur justi jos artumas.

– Stovyklą rengiate drauge su žmona. Dviems žmonėms pasirūpinti organizaciniais dalykais nėra lenga. Ar niekada nepritrūko užsidegimo, motyvacijos?

– Stovykla yra neformali, nesame gavę jokios oficialios paramos. Bet jos ir neprašėme. Mums patiems tai savęs išbandymo laukas, kuriame lengvai pasitikriname pasiryžimą kūrybai šiuo "sočiu" laikmečiu.

– Ne tik pati vietovė – Balninkai – yra iškirtinė. Jau trečius metus iš eilės tapybos stovyklos dalyvius įsikurti pakviečiate taip pat ypatingoje vietoje.

Tai pirmas kartas, kai parodą rengiame naujoje ir sapnuotoje vietoje!

– Atvykę menininkai įsirengia erdvę kūrybai Lietuvos meno mokykloje. Tai nėra oficiali institucija, tačiau puikiai gyvuojanti. Žinoma, ne mažiau svarbi išlieka ir beprotiškai fantastiška, daug kartų didesnė nei mokykla erdvė – gamta. Todėl ir kiekviena tapybos stovykla skiriasi nuo ankstesniųjų radikaliai, nes būdami šiose erdvėse dalyviai patiria naujų akimirksnių ir sukuria naujų paveikslų. Šių metų stovykla „XII Balto Vėjo Kūnas“ išsiskyrė ir tuo, jog jos kulminacija tapo Alaušų ežere iškeltas Baltasis Vėjo kūnas – ant 18 metrų aukščio stiebo plėvesuojantis 12 metrų pločio spindintis nepakartojamas laisvės matymo laukas – Baltojo trispalvė.

– Įdomu ir tai, kad šešerius metus stovyklų metu sukurtų darbų parodas rengėte (nebe)veikiančiuose kultūros namuose, kuriuos pavadinote "Baltuoju Namu".

– Taip, 2010–2016 m. kūrybiniam veiksmui buvo panaudoti galingi, nepradėję iki galo veikti sovietiniai kultūros propagandos rūmai, kurie tapo (nebe)veikiančiais Kultūros tapybos namais. Juose įkūrėme atskiras menininkų studijas – parodų saleles, o didžiąsias erdves panaudojome stambiaformatei tapybai, atidarėme Grand kino salę, kur ant lubų rodėme ežero bereikšmio žėrėjimo prasmės dzeną. Į svečius atvykę menininkai iš Rygos, Maskvos, Reikjaviko, Milano pasidžiaugė, kad stovyklą užbaigiančių parodų formatas buvo toks, kokie rengiami didžiosiose pasaulio sostinėse.

– Iki šiol tapybos stovykla ir su ja susijusios parodos rengtos tik Balninkuose. Per dvyliką veiklos metų pirmą kartą persikeliate į kitą erdvę – buvusią Kauno meno mokyklą, kurioje dabar veikia Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas.

– Visi veiksmai, performansai ir parodos vyko lokaliai – Balninkuose. Drauge su balninkiečiais vieno seno tvarto vietoje net ŠMC – Šiuolaikinio meno centrą – pasistatėme.

Tai pirmas kartas, kai parodą rengiame naujoje ir sapnuotoje vietoje! Esu dėkingas Arvydui Martinaičiui už mintį ir pakvietimą, kurio sulaukiau ir laiku, ir vietoje – juk simboliška – surengta dvylika stovyklų.

– Ar pati erdvė, kurioje vyks paroda, jums reikšminga? Ar būtent čia ir norėjosi atidaryti tapybos stovyklos parodą?

– Dar 2007-aisiais, po mano parengto tapytojo, dailės mokytojo Vlado Miškinio sodybos rekonstrukcijos ir memorialinio dailininko muziejaus projekto, kurį inicijavo Balninkų šviesuoliai Danutė ir Balys Grigai, sulaukiau kvietimo pas juos atvykti ne tik paviešėti, bet ir kurti – name, kuriame gyveno ir kūrė tikras Justino Vienožinskio mokinys, visą gyvenimą išlikęs ištikymybėje Menui ir Švietimui, save padovanojęs Balninkams. Smagu, kad „Balto Vėjo“ paroda yra sugrįžimas pas Mokytoją – J.Vienožinskį, tai yra kažkas sunkiai paaiškinamo, bet labai šviesiai veikiančio. Dėkui Tau, Erdve, už tikrąsias apeigas!

– Tapybos stovyklos metu parodos atidarymas būna labai gražus ir prasmingas re(n)ginys – per Balninkus nešama Baltoji stovyklos vėliava, Alaušų ežere plukdomos degančios skulptūros. Galbūt ir Kaune, "Pelėdų kalnoׅ" galerijoje, dalyvių ir žiūrovų lauks prasmingas parodos atidarymo re(n)ginys?

– Taip. Labai.

Parodos dalyviai

Laima Vilimaitė, Monika Maziliauskienė, Mantas Maziliauskas, Kristina Karvelytė, Irma Karvelytė, Ina Budrytė, Alma Veiverytė, Saulius Dastikas, Gustas Jagminas, Arvydas Martinaitis, Romanas Averincevas, Kristina Gudonytė-Dūdienė, Žilvinas Landzbergas, Aušra Jasiukevičiūtė, Tomas Jurkėnas, Liutauras Griežė, Mindaugas Pauliukas, Andrius Zakarauskas, Martinas Jankus, Eva Lauma.

Kas? Parodos "Baltas vėjas" atidarymas.

Kur? "Pelėdų kalno" galerijoje.

Kada? Spalio 31 d. 17.17 val. Uždarymo renginys – lapkričio 21 d., 17.17 val.