Gretos retėja

Gelbėti pažįstamus ar nepažįstamus žydus, vyrus, moteris, vaikus ryžosi daugybė žmonių. Tai darę suvokė, kas jų laukia, jei būtų paaiškėjusi paslaptis. Gyvybės būtų netekę ir patys gelbėtojai, ir jų artimieji.

Daugybė žydų gelbėtojų vardų įamžinti specialioje garbės sienoje Teisuolių sode Izraelyje.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas apgailestauja, kad gelbėtojų ir išgelbėtųjų gretos vis retėja. Tačiau prie padėkos vakarienės stalo susėda jų vaikai, anūkai ir dalijasi istorijomis, išgirstomis iš savo tėvų ar senelių.

Šįkart kelioms valandoms susiburta prie vaišių stalo restorane „Višta puode“.  Organizatoriai pasirūpino ir kultūrine programa.

Išbalusi mama

Kaunietė Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė, Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos brolio Motiejaus anūkė, buvo septynerių, kai jų namuose apsigyveno nepažįstama moteris. Mama jai pasakė, kad tai teta iš kaimo.

„Atrodė tokia graži ir inteligentiška. Vadinau ponia teta. Prisimenu, vokiečiai buvo atėję pas mus kratų daryti. Matydavau, kad mama išbalusi, tėvelis jaudindavosi. Tačiau tik paaugusi supratau, kaip tėvai rizikavo“, – leidosi į prisiminimus moteris. Mama jai yra sakiusi, kad gal ir jos tėvams kas nors padės – jie buvo ištremti į Sibirą.

Žydaitė buvo apgyvendinta slaptame už vonios įrengtame kambaryje, kuriame praleisdavo labai daug laiko. Sigutei buvo labai keista, kodėl jei pas juos kas nors ateidavo į svečius, teta greitai smukdavo į savo kambarį ir nesirodydavo. Mamos paaiškinimas, kad teta neturi kuo gražiai apsirengti, jos neįtikindavo, bet daugiau neklausinėdavo.

Susirinkusieji: padėkos vakarienėje skambėjo prisiminimai ir muzika. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Močiutės sprendimas

Į vakarienę atskubėjo ir Liukrecija Navickienė. „Gelbėtojai buvo mano mama Liudvika Rimavičiūtė-Gedeikienė, tėtis Petras Gedeika ir močiutė Juzė Rimavičienė. Priimti žydus buvo močiutės sprendimas“, – sakė žinoma moteris.

Apie žydų slėpimą tėvai pradėjo pasakoti tik išaušus Lietuvos nepriklausomybei. Tais sunkiaisiais metais jie gyveno Kėdainių rajone. „Buvo baisu priimti žydus į savo namus, bet priėmė. Klausdavau, ar nebijojote. Mama sakė, kad bijojo, bet jie buvo kaimynai ir atėjo prašyti pagalbos. Priėmė du brolius ir vieną merginą“, – kalbėjo L. Navickienė.

Ji sakė, kad labai malonu, jog Kauno žydų bendruomenė visuomet prisimena ir pakviečia. Kėdainiuose yra pastatytas paminklas, skirtas žydų gelbėtojams. „Labai malonu, kad ten randu savo tėvelių ir močiutės pavardes“, – teigė pašnekovė.

Mama yra pasakojusi, kad kartą atėjo rusų partizanas. Jie vaikščiodavo ginkluoti. Jei nepaklusi, galėjo ir nušauti. Kol jis dar buvo, užsuko vokiečių kariai.

„Jie sakė: „Mes girdėjome…“ Tėvai apmirė iš išgąsčio. Dėl kurių atėjo? Namie juk ir žydai, ir rusas. Vokiečiai tęsė toliau: „Girdėjome, kad jūsų šeimininkė daro labai skanius skilandžius. Viršininkas norėtų jų paragauti. Netrukus tėvai pasistengė rusą išprašyti“, – kalbėjo L. Navickienė ir pridūrė, kad sunku suvokti, ką teko pajausti ir patirti jos artimiesiems ir kitiems, gyvenusiems tuo laikotarpiu.

Visur kabėjo grasinantys skelbimai. Visi puikiai žinojo, kas gresia. Reikėjo daug drąsos ir ryžto imtis gelbėti žydus.

Labai skirtingi

„Tai labai gražus renginys. Atmintis turi būti gyva“, – sakė Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Istorinių tyrimų skyriaus muziejininkė-tyrėja Danutė Selčinskaja. Kuo daugiau laiko praeina nuo įvykių, tuo sunkiau atrasti dar nepaviešintų ir nepagerbtų žydų gelbėtojų. Miršta žmonės, o su jais ir prisiminimai. Tačiau net ir po tiek dešimtmečių pavyksta atrasti naujų gelbėtojų ar bent jų artimųjų.

Ji pasakojo, kad gelbėtojai tuo metu patirdavo didžiulį spaudimą. Slėgė baimė ir įtampa. „Visur kabėjo grasinantys skelbimai. Visi puikiai žinojo, kas gresia. Reikėjo daug drąsos ir ryžto imtis gelbėti žydus“, – teigė D. Selčinskaja.

Tyrėja dažnai sulaukia klausimo, kas sieja visus gelbėtojus, kodėl gelbėjo. To ėmėsi labai skirtingi žmonės. Skirtingų pažiūrų, skirtingų profesijų, skirtingo išsilavinimo ir amžiaus.