Broliai ir seserys iš gamtos

Nuostaba – atrodo, būtent toks kūrybos tikslas lydi daugelį menininkų. Šiuolaikinė dailė siekia šokiruoti žiūrovą ar sukelti netikėtumo įspūdį. Daugelis mano, kad šis momentas garantuoja sėkmę, žiūrovų gausą. Vis dėlto mene paveikesni momentai dažnai yra tie, kurie kalba apie tikrumą, jausmą, nuotaiką.

Juk ne kartą girdėta frazė, kad meną reikia jausti, o ne suprasti, kalba apie jautresnį ir galiausiai geresnį meno pažinimą, tačiau kiek  emocijos ar patirtys leidžia pajausti tikrąjį meno poveikį? Nepaisant visų diskusijų, negalima nuginčyti fakto, kad vienas geriausių momentų – nustebinti žiūrovą savimi. Tai liudija „Parko galerijoje“ pristatyta Austės Skardžiukaitės-Kabašinskienės tapybos paroda „Dėlionė“, skatinanti atkreipti dėmesį į autorės žanro pasirinkimą.

A. Skardžiukaitės-Kabašinskienės kūryboje svarbiausi yra grafika ir piešinys. Juose autorė užkoduoja gamtos ir kasdienybės atgarsius, naudoja tradicines technikas, kurių sintezė ir darna suteikia kūriniams lyrinės nostalgijos ir dvasinės prasmės. Parodoje ji pristato kitą savo kūrybos pusę – dar neeksponuotus tapybos žanro darbus. Nors autorės tapybos istorija tęsiasi jau kelerius metus, rodyti viešai ją vengė. Tapyba – tarsi kitas kelias, kuriuo pasukti ryžtasi tikrai ne visi grafikai, tačiau pabandyti visada verta.

Daugelis meno kritikų jaunesnės kartos dailininkų kūrybą vertina amžiaus kriterijumi ir pabrėžia ieškojimų kelią. A. Skardžiukaitės-Kabašinskienės kūrybą sunku pavadinti ieškojimais – tai daugiau technikų bandymai ir nauji patyrimai, leidžiantys žiūrovui dar labiau pažinti autorės talentą.

Parodoje eksponuojamus darbus sunku susieti su autore – atrodo kiek nepažintas ir netikėtas menininkės prisistatymas. Meno filosofijos istorija būtent tokį kūrėjo atsiskleidimą vertina gana teigiamai. „Atskleisti meną, o menininką paslėpti – štai meno tikslas“, – teigė Oscaras Wilde'as, kurio citatą kitame laikmečio ir meno kontekste galima interpretuoti savitai, tačiau ne ką mažiau paveikiai. Aiškų braižą turinti grafikė tapyboje parodė kitą pusę, bet paslėpė save. Jei autorės grafiką atpažinti galime greitai ir lengvai, tapyba tapo paslaptimi, kurią maga išsiaiškinti.

Troškūnų brolis / Organizatorių nuotr.

„Čia nėra piešinio, tik spalva“, – sako autorė, aiškindama, kad, pasirinkdama plenerinę tapybą, norėjo nutolti nuo savo kūrybai būdingo ir jai dažnai priskiriamo piešinio. Parodoje A. Skardžiukaitė-Kabašinskienė pristatė per pastaruosius penkerius metus sukurtus darbus – daugiausiai tapyta iš natūros, plenerų metu Lietuvoje.

„Tapyboje ieškau aplinkos suvokimo ribų, kai veikia tik spalva, atsisakant mums įprastos struktūros. Žaidžiu dėlionės žaidimą su žiūrovu, balansuojant tarp pirminio objekto atpažinimo ir nuotaikos pajautimo“, – sakė ji.

Noras įvaldyti spalvą, tonus ir pustonius dėlioti tarsi mažas dėlionės figūras, sukuriant kontrastus ir ritmą, – tai skamba kaip nedidelis žaidimas. Žiūrovas yra to žaidimo dalyvis, kuris ne tik aiškinasi užuominas, bet ir į jas įsitraukia. Parodoje paveikslai komponuojami it dėlionės dalys – kiekvienas pasakoja savo istoriją, tačiau visuma atskleidžia prasmę.

Ekspozicijoje nėra nei kontūrų, nei piešiniui būdingų elementų. Čia tik spalva, diktuojanti nuotaiką, perteikianti emociją, formuojanti kompoziciją. Paveikslų motyvai iš gamtos ir apie gamtą. Autorė šypsosi: lauke tapyti paveikslai gali turėti ir vieną kitą uodo inkliuzą, paslėptą po dažais, tai tik įrodymas, kad visi jie tapyti ne iš atminties, bet iš natūros ir būtent tai svarbu, norint atskleisti atidų autorės požiūrį į meno kūrinių gimimą.

Parodoje paveikslai komponuojami it dėlionės dalys – kiekvienas pasakoja savo istoriją, tačiau visuma atskleidžia prasmę.

Kai girdime apie tapybą gamtoje, dažnai leidžiame sau daryti prielaidą, kad peizažai bus lengvai atpažįstami, nes vaizdiniai gula į drobę tiesiai iš šalia esančios aplinkos, tačiau A. Skardžiukaitės-Kabašinskienės darbai šiam stereotipui nepaklūsta: paveiksluose nėra tiesioginių peizažų, jie visi paslėpti spalvų ir geometrinių formų dėlionėje, žiūrovą pasitinka galvosūkis, kuriame atidus žvilgsnis padės atskleisti vietoves, kelius ir miškus.

Autorei būdinga gamtos stebėsena ir trumpų akimirkų įamžinimas, neatsiejamas nuo mus supančios aplinkos. Paveikslus galima interpretuoti kaip vaizduojamąją gamtos knygą, kurios kiekvienas momentas virsta reikšmingu ir neatsiejamu nuo meninės visumos. Šie vaizdiniai parodo, kad A. Skardžiukaitei-Kabašinskienei svarbus nenutrūkstamas ryšys ir santykis su gamta.

Marių ritmika / Organizatorių nuotr.

Įdomus ir stebėtinas autorės pasirinkimas: medžius ir vietoves laikyti broliais, seserimis. Toks artimųjų įvardijimas pabrėžia visuomenėje pamirštą žmogaus ir gamtos santykį. Šiuolaikinis žmogus užmiršta būti, stebėti, jausti ir priimti gamtą. Miesto šurmulyje prarasti būdai, leidžiantys atpažinti gamtos ženklus, tarsi užrakintas gebėjimas ir poreikis turėti santykį su ja. Būtent šios autorės tapyboje dominuoja nuojauta ir gamtos pažinimas – pagrindiniai aspektai, apibūdinantys kūrinių visumą.

Tapydama šiuolaikinį lietuvišką peizažą autorė naudoja kiek nebūdingą intensyviai žalią koloritą kartu su natūraliomis žemės spalvomis, nenaudodama šokiruojančių spalvinių kontrastų. Tapyboje taip pat pastebėsime netikėtų rakursų, kurie leidžia pajusti įdomesnius žiūros taškus. Nepamirštama drobėse užkoduoti vaizdinių, kuriuos pamatyti galima tik iš tolo, ilgiau įsižiūrėjus. Toks gamtos principas – ją pažinti ir gali tik atidus žvilgsnis.

A. Skardžiukaitės-Kabašinskienės paveiksluose dominuoja aštrios tapybos linijos, jaučiamas konstruktyvumas, kaip lengva užuomina į grafikos stilistiką, tačiau abstraktūs peizažo motyvai autorės tapybai sutekia vientisumo, daro ją nepriklausomą nuo kitų meninių darbų, išskiria kaip sėkmingą kūrybos etapą.


Šiame straipsnyje: Parko galerijaAustė Skardžiukaitė-Kabašinskienėtapybos paroda DėlionėgamtaSantakadailė(santaka)Medijų rėmimo fondas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių