- Gražina Dainauskienė, muzikologė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Kauno valstybinis muzikinis teatras raudonu premjeros kilimu žengia į 85-ąjį sezoną, pradėdamas jį jau įprastu žanru – miuziklu. Prieš penkis dešimtmečius Niujorko Brodvėjaus scenoje nuskambėjusio miuziklo „Sugar“ (kompozitoriaus Jule’o Styne’o muzika pagal Peterio Stone’o pjesę) populiarumas neslopsta iki šių dienų. Miuziklo turinys paremtas 1959 m. pasirodžiusio ir didelę sėkmę pelniusio filmo „Some Like It Hot“ („Kai kam patinka karšta“), pas mus daugeliui žinomo pavadinimu „Džiaze tik merginos“ siužetu.
Nors „Sugar“ priskirti miuziklo žanrui reikėtų su išlygomis. Paprastai miuziklai, kaip ir operos, pasižymi dramatišku siužetu, neretai pasibaigiantys herojaus žūtimi. Čia dramatizmo gelmių nematyti, priešingai – lengvai humoristiški spektaklio epizodai artimesni kriminalinės veiksmo komedijos ir netgi farso žanrui. Neišvengiama ir žūčių, tačiau jos labiau primena parodiją nei dramą.
Džiazo ritmu
Spektaklyje skambančios muzikos stilistika – jokių abejonių nekeliantis džiazas. Tačiau teatro orkestrantai (muzikinis vadovas ir dirigentas Julius Geniušas, dirigento asistentas Mantas Jančiauskas) paprastai įpratę groti kitokio, akademiškesnio, stiliaus muziką, besimėgaudami džiazo ritmais ir harmonija kartais nebesuvaldo skambesio polėkio, pritrūkdami subtilesnių dinaminių spalvų ir ansamblio stilistinio bendrumo.
Kartu su džiazu užgimę stepo šokio ritmai, taip būdingi XX a. pradžios Niujorko klubų scenoms, miuzikle taip pat dar laukia savo tobulo ansamblio su juos lydinčiais mušamaisiais. Šiuos kojų ritmus pasikeisdami muša Kaune gyvuojančios profesionalios stepo trupės „Funny Beat“ nariai (Dainius Bervingis, Gintaras Visockis, Andrei Ianbekovas ir Aurimas Tiškevičius) kartu su stepą siekiančiais įvaldyti teatro šokėjais (Valerijus Osadčenka ir Romanas Zavgorodnas). Tad šio nelengvo ir reto Lietuvoje scenos meno ir jo atlikėjams vis sklandžiau ir tiksliau pritariančio instrumentinio ansamblio žavesys dar nudžiugins žiūrovus. O laiko erdvės pasimėgauti stepo ritmais skirta užtektinai, gal netgi per daug.
Tačiau kai po kurio laiko pamatai į sceną iškilmingai įvažiuojančias dvi džiazo ansamblio naujokes – Džozefiną ir Dafnę, supranti, kad šis vyksmas scenoje tarnauja ir kaip laiko užsklanda skubiai besigrimuojantiems moteriškajam virsmui Džo ir Džeriui. Linksmybės prasideda...
Įvaizdis: gelbėdamiesi nuo persekiotojų Džo virsta Džozefina, Džeris – Dafne. / D. Stankevičiaus nuotr.
Avint svetimus batus
Persirenginėjimo kultūra perimant priešingos lyties įvaizdį, ypač verčiant aplinkybėms, egzistavo nuo senų laikų. Tokie epizodai sutinkami dar graikų mitologijoje, taip pat viduramžių vaidinimuose ir Renesanso dramose, nes moterų dalyvavimas scenoje buvo nepageidaujamas. Kritišku gyvenimo momentu persirengti moterimi teko ir Vytautui Didžiajam. Buvo ir atvirkštinių situacijų, kai į kovą vietoj vyrų stodavo persirengusios moterys: lietuviškoji Žana d’Ark – Emilija Pliaterytė ir Adomo Mickevičiaus Gražina.
Miuzikle „Sugar“ – jokių dramų, tik smagi komedija su dviejų vyrų siekiais įsijausti į moterų vaidmenį „nuo–iki“. Nors vyrui suprasti moterį – amžinas iššūkis. Apie empatiją siekiant suprasti kitą minima dar Biblijoje. Garsioji sentencija, siūlanti apsiauti kito batus, kad geriau pažintum jų savininką, miuzikle atsiskleidžia tiesiogiai, nuo gangsterių besislapstantiems Džo ir Džeriui avint moteriškus batelius ir siekiantiems tapti merginų džiazo grupės muzikantėmis.
Atrodytų, ši moteriškų batelių lemiama transformacija turėtų paveikti veikėjų charakterius, tačiau tas pokytis labiau išorinis nei vidinis. Reikia pripažinti, kad persikūnijančių, tiksliau, persirengiančių, solistų grupė gerokai paplušėjo siekdama susitapatinti su kita žmonijos puse. Žaviosios merginos Džozefina (Martynas Beinaris ir Raimondas Baranauskas) ir Dafnė (Ramūnas Urbietis ir Žanas Voronovas), siekia įtikėti esantys merginos ir patiekia spalvingą, lengvo humoro purslais trykštantį šmaikščių dialogų ir elgsenos kokteilį, kuris abejingų nepalieka net ir santūriausių žiūrovų. Sunku išskirti, kurio kokteilis žavesnis, tačiau bene labiausiai džiugino emocijų ir balso intonacijų spalvomis žaižaruojanti R. Urbiečio Dafnė.
Didesnis fizinės kaitos krūvis tenka Džo / Džozefinos vaidmeniui, scenarijaus eigoje turinčiam ne vieną kartą migruoti tarp skirtingų įvaizdžių persirengiant, tačiau charakterio traktuote net ir vilkint suknele išsaugančiam vyriškumo bruožus.
Jo priešingybei – Džeriui / Dafnei lemta atskleisti pasyvesnio, švelnesnio ir moteriškai irzlaus vyro paveikslą. Kas žino, ar spektaklio pabaigoje Džeris / Dafnė prisijaukina naują moterišką įvaizdį, skatinama materialios gerovės lūkesčių, ar ta dviveidžio Jano antroji pusė, tūnojusi šio personažo pasąmonės gelmėse, savąja moteriškumo dalimi atsiskleidžia sulaukusi palankių aplinkybių ir įtikėjusi tikrai esanti Dafne? Vis šioks toks galvosūkis pramogaujančiam žiūrovui.
Tačiau nėra kada filosofiškai gilintis į personažų transformacijas, kai vaizdai scenoje kaitaliojasi kartu su išoriniais veikėjų pokyčiais tarsi holivudiniame veiksmo filme – su gaudymais ir šaudymais, teatrališkais gangsterių lavonais ir plokščiais juokeliais be gelmių.
Posūkis: miuziklo istorijoje lemtingai susikerta kriminalinio ir pramogų pasaulio atstovų keliai. / D. Stankevičiaus nuotr.
Kinematografijos efektai
Įvaizdžių ir aplinkos vaizdų pasikeitimai kino filme nekelia didelių problemų, o teatre prisirišimas prie kino scenarijaus neretai tampa iššūkiu. Tai susiję ne vien su persirenginėjimais.
Greitai besikeičiančio veiksmo scenos, avanscenos, dekoracijos verčia ieškoti jų kaitos meninių sprendimų. Ir jie atkeliauja iš... lėlių teatro. Nenuostabu, kad ne tik kino, bet ir lėlių teatro specifiką puikiai išmanančiam režisieriui Andriui Žiurauskui ir ne kartą scenografiją lėlininkų pastatymams kūrusiai dailininkei Giedrei Brazytei kilusios idėjos – lyg perkeltos iš lėlių teatro: ant stalo ratu važiuojantis žaislinis traukinukas, keičiant jo pakelės augmeniją iš eglių į palmes, nuveža veikėjus iš Čikagos į Majamį Floridoje. Romantiškoji scena milijonieriaus Sero Osgudo Fildingo jachtoje palydima vandenyno bangų teškenimo... dubenyje. Prie aplinkos pokyčių prisideda ir scenos gilumoje slenkantys, lyg pro traukinio langus matomi skirtingų geografinių platumų peizažai (vaizdo projekcijų dailininkas – Antanas Skučas).
Nėra kada filosofiškai gilintis į personažų transformacijas, kai vaizdai scenoje kaitaliojasi kartu su išoriniais veikėjų pokyčiais tarsi holivudiniame veiksmo filme.
Įvairiai sprendžiama scenovaizdžio ir jo elementų kaita – baldai, širmos, palmės ir kitas rekvizitas tai išnešami, tai vėl atnešami... Et, kad būtų besisukanti scena, atverianti skirtingas, iš anksto paruoštas erdves (kaip filme). O čia dėl dažno scenos elementų kaitaliojimo net ir scenos darbininkai gauna reikšmingą vaidmenį. Jie aprengti tamsiais drabužiais ir scenos gilumos prieblandoje (šviesos dailininkas – Romualdas Jankauskas) sunkiai įžiūrimi (vėl lėlių teatro efektas) keičia scenos aplinką, prireikus nešioja dekoracijas ir rampos šviesoje, įsimaišydami tarp vaidinančių. Ne veltui spektaklio pabaigoje scenos darbininkai išeina nusilenkti ir kartu su pagrindiniais atlikėjais priima džiugiai nusiteikusių žiūrovų aplodismentus.
Stiprinant kinematografijos efektą pažyra ir įvairių holivudinių ir kitų filmų nuotrupų – į žiūrovus iš scenos gilumos artėjantis garvežys, primenantis brolius Lumiere’us, Stenlio sukinys iš filmo „Kaukė“, repuojantys ir šokantys gangsteriai juodais drabužiais, garsioji skrydžio scena iš „Titaniko“, ir dar kitų déjà vu akimirkų, lydimų minties „ir kur aš tai mačiau?“.
Beje, kinas teatre prasideda su pirmaisiais miuziklo uvertiūros taktais gana primityviai tarp dviejų strypų iškeltoje drobėje demonstruojant teatro grimo kambaryje nufilmuotus vaizdus. Žiūrovams vaizdo įrašu atskleidžiama spektaklio intriga – vyrų virsmas kita lytimi. Pristatomas pagrindinių vaidmenų atlikėjų duetas, kurie lyg romėnų dviveidžiai Janai makiažo procese virsta pusiau vyrais, pusiau moterimis.
Kino filmą primena ir pirmoji miuzikle iš karto po uvertiūros originalo kalba skambanti daina „I Wanna Be Loved by You“ (kūrėjai Herbertas Stothartas ir Harry Ruby), Marilyn Monroe dainuota filme „Some Like It Hot“ ir tapusi vienu žinomiausių šios blondinės įvaizdį įtvirtinusios kino dievaitės hitu.
Tapti šou dalimi
Net trys solistės (Marija Arutiunova, Akvilė Garbenčiūtė ir Ingrida Kažemėkaitė) kuria merginų džiazo ansamblio solistės Sugar Kein (o gal Marilyn Monroe?) vaidmenį – blondiniškai naivią, nežinia nuo ko apsvaigusią – nuo viskio, burbono ar nuo savo ikoniško grožio. Tačiau šios veikėjai atkurti nereikia didelių pastangų – išorinis šviesių plaukų įvaizdis su intelektualumo stokos ir seksualumo žyme jau savaime perteikia filme sužibėjusią žvaigždę ir jos vaidmenį. Toliau – džiazo vokalo stilistika ir charakterio niuansų gelmės ir seklumos, priklausomai nuo to, kiek priartėjama ar, atvirkščiai, vengiama mėgdžioti nusistovėjusius Sugar įvaizdžio stereotipus.
Beje, žiūrovės per pertrauką gali papozuoti prie premjerinės sienelės atminčiai dėvėdamos inteligenciją matuojantį stereotipinės blondinės peruką, taip pat ir vyrai, pasitenkindami tik viena jo puse.
Blondinių vaidmenų sąrašą pratęsia merginų ansamblio vadovė Saldžioji Sju (Gabrielė Bielskytė, Gabrielė Kuzmickaitė ir Viktorija Streiča), savo vardą pateisinanti koncertinėje savojo džiazo ansamblio aplinkoje, bet nusileidus uždangai jo merginų (taip pat blondinių) akivaizdoje virstanti griausmingu ir pretenzingu monstru. Išskirtinumo įspūdį stiprina ir impozantiški galvos apdangalai, ir ryškūs apdarai (kostiumų ir grimo dailininkė – Emilija Gutauskaitė). Tad gal šiai veikėjai nebebūtina forsuota ir rėksminga kalbėsena, kai visa išorė ir taip rėkte rėkia?
Jei atmesime būrį antraplanių veikėjų iš gatvės praeivių, gangsterių, milijonierių ir medijos atstovų, liks džiaze tik merginos (įskaitant ir persirengusias). Tačiau jų apsuptyje išryškėja dar du vyriški personažai: Saldžiosios Sju engiamas „blogas vadybininkas“ Bjenstokas (Kęstutis Alčauskis ir Ramūnas Šimukauskas) ir tikrasis milijonierius Seras Osgudas Fildingas (Jonas Lamauskas ir Gediminas Maciulevičius), spektaklį užbaigiantis viską pateisinančia ir sutaikančia fraze...
Naująjį sezoną teatras pradėjo „pasileisdamas plaukus“, pramogauti, atsipalaiduoti kviesdamas ir žiūrovus. Juk ne visi žiūrovai renkasi teatre intelektualiomis ir filosofinėmis gelmėmis viliojančius operų ir dramatinių miuziklų spektaklius. Tikrai bus, kam patiks. Jau ir patiko.
Atrodo, nemenką malonumą scenoje jaučia ir atlikėjai, besimėgaujantys šmaikščiu turiniu ir išsiskleidusiu savo artistiškumu. Nemažai daliai publikos būtent populiarioji kultūra arčiau širdies, nesigilinant į muzikos stiliaus raiškas, režisūrinės išmonės bangavimus ir kitus pramogai nereikšmingus dalykus.
Juk kiekvienas turime trūkumų...
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Parodoje – roboto atspausdintas porcelianas1
„Nors darbus sukūrė robotas, kūrybinis procesas reikalavo žmogiškos širdies“, – sako šiuolaikinės keramikos kūrėjas dr. Rokas Dovydėnas. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje pristatoma jo 3D molio spausdintu...
-
Kauno sporto halėje po 20 metų pertraukos ir vėl skambėjo „G&G Sindikatas“7
Lapkričio 23-iąją Kauno sporto halėje įvyko ilgai lauktas „G&G Sindikato“ koncertas, kuris subūrė pilnutėlę salę lietuviško repo gerbėjų. Šis koncertas buvo ypatingas dėl dviejų sentimentalių progų: grupė sugr...
-
Šokio spektaklyje – saiko ir pertekliaus ribos
Du atlikėjai, valandą trunkantis pasirodymas, nenutrūkstamas ryšys, balansuojantis tarp pusiausvyros ir ribų nebuvimo. Taip jau visai netrukus žiūrovus pasitiks naujausias „Nuepiko“ šokio trupės kūrybinis darbas, šokio ...
-
Ilgai laukta „Bohemos“ premjera įvyko!3
Kauno valstybinis muzikinis teatras lapkričio 23 ir 24 dienomis pristatė jau antrąją šio sezono premjerą – scenoje karaliavo legendinė, po šešių dešimtmečių į Kauno teatrą sugrįžusi, Giacomo Puccini opera „B...
-
Kultūros ir sporto renginiai Kauno rajone lapkričio 26–gruodžio 1 d.
LAPKRIČIO 26 D. Babtų kultūros centras: 10 val. – Kauno rajono ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų dainų festivalis „Skambėk, dainele“. Rokų laisvalaikio salė: 18 val. – Ričardo Elijošiaus (Nakvi&s...
-
Jaunieji muzikos lyderiai išpildys svajonę groti su orkestru2
„Užlipusi ant scenos pasimėgausiu akimirka, kurios taip ilgai laukiau“, – sako keturiolikmetė pianistė Kotryna Janavičiūtė. Su kitais aštuoniais jaunaisiais muzikantais ji pasirodys Kauno valstybinės filharmonijos scenoje. Kart...
-
Mitologinėse ganyklose: V. K. Slavinsko atminimui
Gaivinu atmintyje ne taip seniai įvykusį apsilankymą menininko Viliaus Ksavero Slavinsko (1943–2023) namuose. Senojo Kauno dvasią tebesaugančioje vietoje – Žaliakalnyje, prie pat Ąžuolyno. Namuose, kuriuos galima vadinti galerija dėl juose...
-
Kauno miesto muziejus kviečia laukti šv. Kalėdų kartu1
Penki Kauno miesto muziejaus (KMM) padaliniai – Kauno rotušė, Kauno pilis, M. ir K. Petrauskų namai, Tautinės muzikos muziejus bei Juozo Gruodžio namai – pradeda gyventi šv. Kalėdų laukimu. Nuo laiko kartu kuriant kalėdines dov...
-
Dainos mus lydi visada: šauliai rengia moksleivių patriotinių dainų konkursą3
Lapkričio 26 d., antradienį, 10–15 val., Lietuvos karininkų ramovėje, Kaune, jau devynioliktą kartą rengiamas tradicinis Kauno miesto ir rajono moksleivių patriotinių dainų konkursas. ...
-
Vidinės erdvės choreografiniai tyrinėjimai
Jei jautiesi supratęs save, būsi suprastas ir žiūrovų, sako šiuolaikinio šokio menininkė Ugnė Kavaliauskaitė. Kartu su šokėju, choreografu, pedagogu Pauliumi Prieveliu ji pristato savo debiutinį spektaklį „Sauliaus ir Alex...