Pastatas keitė paskirtį

„Senokai lankiausi čia. Ar rasiu kokią kavinę?“ – šalia Kauno menininkų namų stovinčių jaunuolių būrelio klustelėjo kaunietė Laimutė.

Išgirdusi, kad nei kavos, nei pyragėlių prie jos pas menininkus, ko gero, negaus, moteris pasitraukė į pavėsį ir kol atsivėrė KMN durys, su nostalgija prisiminė to meto dūzgesį prie stalelių.

„Būdavo smagu. Kavinės šeimininkas turėjo tokią metalinę dėžę su smėliu, kurioje virdavo turkišką kavą. Jokiam moderniam aparatui iki šiol nepavyko atkartoti jos skonio“, – tolumoje pamačiusi ekskursijos gidą ir išgirdusi jo kvietimą užeiti vidun, Laimutė stryktelėjo iš vietos, kad pamatytų, kaip laikas pakeitė jos mylimą vietą.

Tiesa, pažintį su KMN informacijos analitikas Povilas Mintautas, trumpam tapęs gidu, pradėjo ne nuo kavinės, o nuo pastato istorijos. 1930 metais pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą statytuose namuose turėjo įsikurti Vatikano diplomatinė atstovybė Lietuvoje. Dėl tam tikrų priežasčių nunciatūra nebuvo įsteigta, užtai 1932 metais pastate atsidarė vaikų ligoninė, o tarybiniais metais čia buvo vaikų darželis. Nuo 1971 metų pastate veikė Kūrybinės inteligentijos namai, dar po metų – Kauno meno darbuotojų namai, kurie 1979 metais buvo pervadinti Kauno menininkų namais.

„Dalia Teišerskytė viena pirmųjų direktorių. Ji pasakojo, kad kažkur ten salėje stovėjo keli motociklai, o bendras vaizdas buvo ne koks. Reikėjo supirkti naujų daiktų“ – renginių salėje pažintį su menininkų namais renginių pradėjo P. Mintautas.

Simono Baltušio nuotr.

Pano nepatiko rusams

1981–1982 metais atlikus vidaus remonto darbus, pastatas buvo pritaikytas kultūrinei veiklai. Koridorių ir koncertų salės langai buvo įstiklinti dailininko Vytauto Banio vitražais „Mūzos“, kuriuose pavaizduotos šešios graikų mitologijos mūzos – nuolatinės Apolono palydovės ir menų saugotojos. Menininkų namų fojė papuošė dailininkės Aldonos Keturakienės keraminis pano „Pėdsakas“, kurio kompozicija primena koklinę krosnį.

„Prisimindama procesą A. Keturakienė pasakojo, kad gavo daug molio su kuriuo reikėjo kažką daryt. Eksperimentas pasiteisino. Gavosi puikus pano, kuris visiems labai patiko. Devintame dešimtmetyje šis darbas netgi buvo įtrauktas į KGB naikintinų objektų sąrašą dėl bažnytinių ir kitų elementų“, – ekskursijos gidas P. Mintautas pasakojo, kad tolesnį meno kūrinio gyvavimą nulėmė V. Landsbergis-Žemkalnis, kurio nuomonė tuo metu buvo labai svarbi.

Tiesa, pano vaizdą pakoregavo patys menininkai – šokinėdami jie aplaužė plytelių kampus, bet dėl to jis netapo mažiau žavus.

Gidas pasakojo, kad atkūrus nepriklausomybę pastatą buvo bandoma perduoti Vytauto Didžiojo universiteto reikmėms, įkurdinti jame įvairias kūrybines sąjungas, privatizuoti. Tačiau Kauno menininkų pastangomis KMN, kurių steigėja yra Kauno miesto savivaldybės taryba, veikia kaip biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš miesto savivaldybės biudžeto.

Kavinės aukso amžius

Antrame aukšte šiuo metu įsikūrusi administracija. Anksčiau čia rašymo mašinėlėmis barškino ir rašytojai.

„Į tas patalpas nevesiu, užtai parodysiu nuostabų balkoną, kur organizuojam susirinkimus arba tiesiog pasisėdėjimus su kolegomis“, – apsidairyti kvietė P. Mintautas.

Pasirodo, šiame balkone 1987–1992 metais daug laiko praleido ir aktorė Hana Šumilaitė, dirbusi tuomečio direktoriaus Algimanto Norvilo pavaduotoja. Erdvė su balkonu buvo jos kabinetas.

„Reikėtų paminėti mūsų kavinę, į kurią būdavo galima patekti su leidimais. Ten lankydavosi menininkai, kurie, žinoma, galėjo atsivesti savo draugų. Kavinė buvo labai populiari, todėl už durų rinkdavosi pankuojantis jaunimėlis, J. Gruodžio konservatorijos ir kitų meno mokyklų auklėtiniai, kurie visais būdais stengdavosi ten patekti. Kavinukė buvo nedidelė, tad jaunuolius įleisdavo ne visada. Tačiau stengėmės būti demokratiški ir leisti apsilankyti kavinėje“, – prabilęs H. Šumilaitės žodžiais, gidas pakvietė nusileisti į erdves, kurias dievino to meto bohema.

Dabar čia įrengta skaitykla, o apie kavinę mena tik niša sienoje ir buvusio šeimininko Roberto Černiausko prisiminimai garso įraše. Yra ir kavos, kuria pasivaišino kelios ekskursijos viešnios.  Tik ji ne už pinigus, o už šypseną.

Su lyg šia vieta ekskursiją baigėme, tačiau P. Mintautas vylėsi, kad draugystė su KMP ir kitomis kultūros vietomis Kaune nesibaigs.

Simono Baltušio nuotr.

„Kviečiame į renginius. Rugpjūtis eina į pabaigą, tuoj ateis rugsėjis. Pats intensyviausias kultūrinis laikas“, – sekti įvykius ir būti jų dalyviais ragino KMN atstovas.