Rugsėjo 24–spalio 5 d. į didžiuosius ekranus sugrįžta tarptautinis Kauno kino festivalis (TKKF). Kauniečius festivalis pakvies į kino teatrą "Romuva" ir Kauno technologijos universiteto III rūmų salę. Kokius filmus išvys čia apsilankę sinefilai?

Apie šiųmetį TKKF, jo programas ir siurprizus – pokalbis su festivalio meno vadove Ilona Jurkonyte.

– Rengdama TKKF dirbate jau ne vienus metus – nuo pat pirmojo festivalio. Ką jis jums reiškia?

– Rugpjūčio gale šiek tiek pasikeičia oras, tuomet prasideda – dažniausiai – saulėtas rugsėjis ir visa savo esybe pajuntu, kad artėja Kauno kino festivalis, kuris yra ne tik dvasinė, bet ir fizinė būklė (nosis gaudo anksyvo rudens kvapą, akys džiaugiasi tik rudens pradžiai būdinga saulės šviesa.). Po vasaros atoslūgio miestai prisipildo žmonių ir dalis jų, taip pat kaip ir Kauno kino festivalio komanda, tikrai žino, kad artėja didysis kino įvykis. Labai džiugu, kad Kauno kino festivalis turi savo žiūrovą ir savo vietą tiek Kauno, tiek ir visos Lietuvos kultūros žemėlapyje. Kauno kino festivalis man reiškia gražų rudenį, gerą kiną senuosiuose Lietuvos kino teatruose – "Romuvoje", "Skalvijoje", "Garse", susitikimus su režisieriais ir su jų žiūrovais.

– Kuo šis festivalis išsiskiria kitų kino festivalių kontekste?

– TKKF iškart išsiskiria programa ir tuo, kad jis yra ne sostinės renginys. Tai reiškia, kad už mažesnes lėšas turime pasiekti matomesnių rezultatų. Apskritai Kauno kino festivalis yra labai kinomaniškas. Tai byloja daugybė faktų, kad Kauno kino festivalis į programą įtraukia ilgus filmus, kuriuos net arthauzinių kino teatrų atstovai siūlo keisti lengviau, kaip sakoma, kramtomais. Beatodairiško komercialėjimo tendencijos net labiausiai nekomercinėse kultūrinėse salelėse liūdina. Bet kur kitur, jei ne kino festivalyje, gali pasižiūrėti naujausius Jeano Luco Godard’o kino ir kalbos (ir kino kalbos) eksperimentus? Šiemet festivalis sukuria unikalią galimybę jo filmą "Sudie kalbai" (angl. "Farewell to Language") pamatyti tiek Kauno, tiek Vilniaus žiūrovams. Tiesa, filmas yra 3D formatu, tad kviesime jį žiūrėti tokiose erdvėse, kur yra tokios galimybės (Vilniuje spalio 2 d. 19 val. "Multikino").

Taip pat, kur kitur, jei ne kino festivalyje galima pažiūrėti beveik šešių valandų trukmės pagrindinį Lokarno kino festivalio apdovanojimą laimėjusį Filipinų režisieriaus Lavo Diazo filmą "Nuo ko prasideda buvęs laikas" (angl. "From What Is Before") ar Portugalijos kino meistrų Vitoro Gonçalves "Nematomas gyvenimas" (angl. "Invisible Life") ir Joaquimo Pinto "Primink man, kas toliau" (angl. "What’s next? Remind me").

Kauno kino festivalis ne vien kinomaniškas, bet ir socialiai atsakingas, plataus akiračio, nebijantis kvestionuoti tiek nusistovėjusių normų, tiek ir naujovių. Mano tikslas, kad festivalio filmai darytų poveikį ir už ekrano, už kino teatro ribų, kad filmai vytųsi žiūrovo sąmonę.

– Šiemet festivalis vyks jau aštuntą kartą. Kuo šiųmetis festivalis kitoks nei ankstesni?

– Kasmet keičiasi filmų pavadinimai. Tačiau įdomioji kino festivalio ypatybė yra ta, kad į jį gali nuolat sugrįžti tie patys režisierių vardai. Man ypač patinka ta festivalio dalis, kai rodomi buvusių svečių filmai. Pavyzdžiui, šiemet Denis Côté gerbėjai galės pažiūrėti naujausią jo kūrinį "Žmogaus troškimų džiaugsmas" (angl. "Joy of Man’s Desiring"),  Marką Cousinsą pernai Kaune susitikę žiūrovai galės pamatyti net du jo naujausius filmus "Kur gyvena drakonai" (angl. "Here Be Dragons") ir Kaune filmuotą "Galimas gyvenimas" (angl. "Life May Be"), parodysime ir talentingosios čilietės Domingos Sotomayor naujausią filmą "Sala" (angl. "Island").

Apskritai šiemet festivalis yra šiek tiek mažesnis, šiek tiek koncentruotesnis, šia prasme, matyt, ir žiūrovams labiau aprėpiamas. Viliuosi, kad žiūrovai festivalio programą skaitys kaip gerą tekstą, patirs jo sudedamasias dalis kaip rišlų pokalbį. Pvz., gal žiūrovas ras kažką bendro tarp turkų filmo "Žydroji banga" (angl. "Blue Wave", rež. Merve Kayan ir Zeynep Dadak) ir graikų "Sprogimas" (angl. "Blast", rež. Syllas Tzoumerkas); tarp Ukrainos trumpametražių programos ir Portugalijos trumpametražių, tarp Marko Cousinso "Kur gyvena drakonai (angl. "Here Be Dragons") ir Erico Baudelaire "Laiškai Maksui" (angl "Letters to Max").

Šiemet festivalyje yra nemažai ir moterų režisierių filmų. Taip pat, lyg praėjusiais  metais edukacinėje programoje dalyvavusio jaunimo kitokios dokumentikos atradimo džiaugsmo visiems metams užprogramuoti, į šių metų programą pasirinkome daug vien vaidybinio ar vien dokumentinio kino parametrais sunkiai apibrėžiamų filmų.

– Pagal kokius kriterijus šiemet vyko filmų atranka ir kiek jų buvo atrinkta?

– Šiemet festivalyje parodysime 68 filmus. Skaičius simbolinis, keliantis asociacijų. Gal tai ir neatsitiktinis sutapimas.

Pačių filmų atrankos būdai ir kriterijai – visada konservatyviai tie patys: ieškoma naujovių ir istorijos santykio, naujų žiūros būdų, kampų, atidžiai stebima, kur link krypsta kino raiškos (kino kalbos, stilistiniai) ieškojimai. Kauno kino festivalis kasmet reaguoja į kino naujoves, tačiau ir atiduoda deramą pagarbą kino istorijai.

– Kasmet publiką stebinate pagrindine filmų programa. Kokia tematika vyrauja šiemet?

– Kinas – būdas patirti tikrovę, praplėsti jos suvokimo galimybes. Kaip ir kasmet, kalbame apie patį kiną (Cousinsas "Kur gyvena drakonai", J.L.Godard’o "Sudie kalbai", t.t.), taip pat kalbame ir apie aktualybes. Ypač mus jaudina opios situacijos Vidurio Rytuose, Ukrainoje.

Tai atsispindi ir programoje. Kartais žiūrovai man sako, kad yra pavargę nuo politikos, nuo polemikų. Bet šiandien juk viskas neišvengiamai politizuota. Net jogurto pakuotė, ir ta, potencialiai daugiau ar mažiau ryškiai propaguoja vieną ar kitą ideologiją. Tad ar ne geriau matyti tai, suprasti, atpažinti, turėti nuomonę? Juolab kad Lietuva yra šalis, dar visai neseniai patyrusi tremtį ir represijas, kurios yra gyvojoje atmintyje. Man atrodo, kad jau vien tai įpareigoja ir sukuria ypatingą tapatinimosi, atpažinimo santykį su kitose geografinėse platumose vykstančiais panašiais procesais. Dėl to Kauno kino festivalyje gausu filmų, siekiančių prasiskverbti į pačią žmogiškumo esmę, kvestionuoti jo ribas bei užribius.

TKKF neperša jokių nuomonių, tik pateikia jas, siekia tapti sąmonę virpinančiu impulsu. Žiūrovus kviečiu pažiūrėti filmą pavadinimu "Mūsų baisi šalis" (angl. "Our Terrible Country"), praleisti valandėlę su persų kalbos "pamokėle" "I – tai Iranas" (angl. "I For Iran"), menininko Erico Baudelaire’o filmas "Laiškai Maksui" nukels į prisiminimus apie labai artimus, atpažįstamus simbolinės tapatybės, valstybingumo formavimo aspektus, strategijas. Šis filmas jautriai pagauna abstraktaus valstybingumo atšvaitų žaismą konretaus žmogaus portrete.

– Festivalio metu numatoma rengti vengrų kino kūrėjo Miklóso Jancsó filmų retrospektyvą. Kodėl pasirinkote būtent šio kūrėjo darbus ir kuo ypatinga ši retrospektyva?

– Kai 2011-aisiais pirmą kartą Lietuvoje pristatėme Bélos Tarro filmų retrospektyvą, už ją dėkojo ir žiūrovai, ir kino kritikai, iš kurių sulaukėme ir tokių prisipažinimų, esą festivalis atvėrė pasaulį į visiškai iki tol nepažintą kinematografą. Šių metų pradžioje kino bendruomenė neteko M.Jansco – labai svarbaus autoriaus, kuriam pagarbą yra išreiškęs ir B.Tarras.

Pirmiausia kilo mintis atiduoti pagarbą šiam režisieriui ir jo nuveiktam darbui, o vėliau, pradėjus realizuoti šią idėją, atsirado dar daugiau sąsajų ir gilus supratimas, kaip M.Janscó kūryba yra aktuali ir šiandien. Tai patvirtina ir Kanų pagrindinį apdovanojimą pelnęs Kornélio Mundruczó filmas "Baltas Dievas", kurį šis režisierius tiek tiesiogiai pradžios titruose, tiek ir visa į simbolinę plotmę nukeliančia filmo stilistika dedikuoja kino meistrui M.Janscó.

Kai sprendžiame, kokią retrospektyvą pasirinkti, atsižvelgiame į kino aktualijas plačiaja prasme ir į tai, kas nerodyta ar mažai rodyta Lietuvoje, žvelgiame į tai kaip į potencialų diskusijos etapą, kaip į dalyvavimą hermeneutiniame procese.

– Viena iš festivalio dalių – Ukrainos filmų programa. Kas paskatino tokį pasirinkimą?

– Šią programos dalį, žinoma, paskatino noras pažinti, suprasti Ukrainą, be abejo, ir pati situacija Ukrainoje bei tiesioginė pažintis su kino programų kuratoriumi Denisu Nikitenka.

– Dalis festivalio programos bus rodoma legendiniame "Romuvos" kino teatre. Kuo ši vieta jums ypatinga?

– Taip, tiesa, TKKF santykis su "Romuva" yra glaudus ir tiesioginis. TKKF prasidėjo kaip vieša platforma, skirta kovai už "Romuvos" kino teatro išsaugojimą. Šiandien drąsiai galime sakyti, kad tikslas pasiektas. Dažnai prisimenu 2007-ųjų spalio 2 d., kai su Kauno kino festivalio komanda ir bendražygiu Dainiumi Geniu pradėjome viešą diskusiją, kuri, man atrodo, nenutrūksta iki šiol. Ir ji tęsis tol, kol "Romuva" puoselės savo žiūrovą. Manau, kad buvusi Kauno kino festivalio šauni savanorė, praktikantė ir dabartinė kino teatro direktorė Monika Inčerytė puikiai darbuojasi, kad kino teatras per savo žiūrovus išreikštų savo gyvastį. Džiugina tai, kad labai daug jaunų žmonių savo profesinę karjerą kino srityje pradėjo nuo Kauno kino festivalio, kurio namai – "Romuva".

– Šiemet bendradarbiaujate su Kauno technologijos universitetu ir dalį filmų seansų organizuojate universiteto III rūmų patalpose. Kaip gimė šio bendradarbiavimo idėja?

– TKKF visąlaik priima praktikantus ir savanorius iš aukštųjų Lietuvos mokyklų. Bendradarbiavimas su universitetais yra itin svarbus tiek studentų akiratį ir darbo patirtis turtinantis, tiek ir pačiam renginiui prasmės suteikiantis aspektas. Kauno kino festivalis skirtas tiek jaunimui, su kuriuo bendraujame per edukacines programas, tiek ir studentams, taip pat ir plačiajai visuomenės daliai. Manau, universitetai, kaip ir kultūrinės įstaigos, svarbūs kultūros renginiai turi būti matomi ir atviri visuomenei. Toks bendradarbiavimas papildo ir praplečia komunikacijos galimybes.

– Kaip manote, ar finansavimą teikiančios institucijos pakankamai prisideda prie kino meno iniciatyvų ir sklaidos Lietuvoje?

– Daug skųstis nesinori. Tačiau šie metai yra paskelbti edukacijos metais. Manau, aktualu būtų sužinoti, kodėl "Mokausi iš kino" projektas, iki tol atitikęs griežtus Struktūrinių fondų reikalavimus, pateikus paraišką dėl šio projekto tęstinumo naujajai Lietuvos kultūros tarybai, Kaune nebuvo paremtas.

– Iš praėjusių metų festivalio žiūrovų buvo girdėti atsiliepimų apie techninius trikdžius filmų seansuose. Kaip stengsitės jų išvengti šiemet?

– Esu dalyvavusi labai daugelyje kino renginių visame pasaulyje ir techniniai trikdžiai neaplenkia nei mažųjų festivalių, nei Kanų. Tačiau, žinoma, techninės komandos pasirengimas yra labai svarbus. Šiemet technikos klausimus kuruoja ne vienus metus Kauno kino festivalyje dirbęs Daumantas Šlaminskas, taip pat komandą papildė šauni energinga vykdančioji direktorė Vaida Venckutė-Nagė. Festivalis yra komandinis darbas ir komandinis rezultatas. Kasmet stengiamės žiūrovui kuo parankiau pristatyti turinį, kuriuo tikime.

– Kokios edukacijos numatomos šiais metais?

– Kaip ir kasmet TKKF skiria daug dėmesio kino edukacijos refleksijai. Šiemet, kaip ir pernai, surengsime dvejas dirbtuves. Į Tarptautinio Kauno kino festivalio kino kritikos dirbtuves registruotis galima šiuo adresu: ugne.cesnaviciute@kinofestivalis.lt.

Vyks ir ypatingo populiarumo pernai sulaukusios Tarptautinio Kauno kino festivalio jaunimo kino dirbtuvės, į kurias prašom registruotis edukacija@kinofestivalis.lt.