Žvelgiant į žinomos menininkės darbus galima medituoti. Tapybiška, švelni, akvareliška spalva, jungianti liniją, artima kinų, japonų dailei, kaligrafiškai judėdama popieriaus paviršiumi sukuria iliuziją, tarsi klausytum muzikos, tylos ar įsiklausytum į save.

Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė yra pastebėjusi, kad J. Vaškevičiūtė – jautri kūrėja, kuriai svarbios ne tik raiškos priemonės, savirealizacija, emocija, forma, bet ir globalesnės, universalios mūsų egzistencijos problemos ir siekis jas suaktualinti.

Dėl žmonių aplaidumo, nedovanotino atžagarumo gamtos atžvilgiu kylančios aplinkosaugos problemos, augalijai ir gyvūnijai pražūtingi pramonės padariniai – visa tai menininkei anaiptol ne trumpalaikio jaudulio priežastis.

„Savo darbuose noriu parodyti mus supančio pasaulio trapumą ir pažeidžiamumą, – sako J. Vaškevičiūtė. – Turime viską saugoti ir branginti. Mus supančią gamtą, santykius. Suprasti, kad viskas yra labai trapu ir laikina... Stengtis būti šiandien truputį geresni...“

Stebėdama ji pastebi – sugeba įžvelgti tai, kas svarbiausia, ir šiuos pastebėjimus perkelia į paveikslus ar keramikos objektus.

Ji neapsiriboja vien savanaudišku buvimu gamtoje, kuris dažnam tėra hedonistinis rūpinimosi savo kūnu, proto ilsinimo ir sveikatinimo ritualas. Kaip nedviprasmiškai sako ir parodos pavadinimas, J. Vaškevičiūtė į pasaulį žvelgia ne mechaniškai: stebėdama ji pastebi – spalvų, linijų, faktūrų, atspindžių gausoje sugeba įžvelgti esmines detales, tai, kas svarbiausia, ir šiuos pastebėjimus perkelia į paveikslus ar keramikos objektus.

Anot V. Brazauskaitės-Lupeikienės, J. Vaškevičiūtė tuos gyvūnus, paukščius personifikuoja, sužmogina, tuo dar labiau priartindama jų gyvasties problemas.

Menininkei, regis, neegzistuoja skirtis tarp gyvosios ir negyvosios gamtos, tarp žmogaus ir aplinkos, – jos empatijos pakanka net mažiausiam sparnuočiui ar statistikos paraštėse paliekamam laukų kiškiui.

Tik dvasinį ryšį su aplinka jaučiantis, ją ne iš žinynų pažįstantis žmogus gali vos keliais, atrodytų, nerūpestingais brūkštelėjimais atskleisti kiekvieno mažojo brolio charakterį.

„Japoniškame ryžių popieriuje tušu ir akvarele lieja sparnuotų ir ne tik pavidalus. Tokia tapyba yra sudėtinga tuo, kad dažniausiai viską reikia sukurti vienu ypu, vienu atsikvėpimu, be „užtapymų” ir pataisymų. Jūrai tai puikiai pavyksta, darbai gimsta ekspresyvūs, autentiški, kupini empatijos ir puikaus gyvūnijos pasaulio formų pajautimo", – yra pastebėjusi V. Brazauskaitė-Lupeikienė.

Lengvi kaligrafiški judesiai, subtiliai liejama rožinė dėmelė, – ir ant kone perregimo ryžių popieriaus lakšto išvystame kiškį, didesnį už šalia iš nerūpestingų brūkštelėjimų suręstą namą. Iškalbinga proporcija, galime spėti, atspindi ir pačios J. Vaškevičiūtės prioritetus.

Baltame popieriaus lakšte į dangų žvelgia vilkas. J. Vaškevičiūtė vaizduoja jį ne natūralioje aplinkoje, ne gamtoje, bet tarsi žmogų – lengvomis akvarelės linijomis sukuria jo portretą. Žvelgiant į jį, visai nebaugu. Atvirkščiai, nes kontūruota vilko figūra palieka peno fantazijai: vilkas yra baltas, tad ir kelia asociacijas ne su tamsa, o su šviesa.

Šviesios ir meilios savo smalsiomis akimis į mus žvelgia ir ekspozicijoje Druskininkuose karaliaujančios pelėdos, gervės, garniai, žalčiukai, švilpikai, atgimstantys ir mažosios plastikos objektuose.

Autorė apgyvendina žmogų savo kuriamuose gyvūnų portretuose, jiems suteikia savybių, kurios gali kalbėti, ji kuria istorijas. Matome virsmą, kur gamta (medžiai, gyvūnai) virsta žmogumi ar žmogus virsta gamta.

Kas? J. Vaškevičiūtės tapybos ir skulptūros paroda „paSTEBĖJIMAI“.

Kur? V. K. Jonyno galerijoje, Druskininkuose (Turistų g. 9).

Kada? Veikia iki vasario 26 d.