Dainininkė Ieva Narkutė ketvirtadienį Kaune koncertuos festivalyje „Senamiesčio Žiogas“.  Ta proga siūlome su ja interviu.

- Bėgantys metai atnešė naujų patirčių, dėl ko labiausiai šiandien džiaugiatės savo karjeroje?

- Per pastaruosius metus surengiau nemažai didelių koncertų su savo grupe. Išleidau pirmąjį savo albumą, jis pasiekė tikrai daug klausytojų, net teko pakartoti tiražą. Švelnus, užtikrintas, jaukus įsitvirtinimas. Tai džiugina. Kai gyveni su muzika ir apie ją, pastoviai sutinki įdomius, mielus, stebuklingus žmones. Taip ir man. Nemažai keliavau. Įvyko filmo “Trispalvis”, kuriam kūriau garso takelį, premjera. Dar kartą teko padirbėti su talentingu ledo čiuožėju ir labai mielu žmogum Saulium Ambrulevičium. Išties daug įvairių dalykų.

- Dainas pradėjote rašyti beveik prieš dešimtmetį, ar dabar jas rašyti lengviau?

- Dainas pradėjau rašyt prieš dvyliką metų, būdama penkiolikos. Ar dabar lengviau? Nė velnio. Net, sakyčiau, sunkiau. Tada turėjau žymiai daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, paaugliško užsispyrimo ir įsitikinimo, kad tik aš viena žinau, kaip viskas turi būti. Net rašiau anglų kalba (to nebedrįstu jau daug metų). Su metais atėjo kritiškumas, kompromisų priėmimas, įsiklausymas į kitų nuomonę. Belieka tikėtis, jog tai į gera.

- Pavasarį kartu su Vytautu V. Lansbergiu keliavote už Atlanto, kokius įspūdžius parsivežėte? Ką ši kelionė Jums reiškė ir ko išmokė?

- Visos kelionės, ypač ilgesnės ir tolimesnės, išmoko tvarkytis su savo “ožiukais”, nuovargiu, įtampa. Kai važiuojama groti, išmokstama dar ir nesinervintiti dėl techninių nesklandumų, tvarkaraščių pasikeitimų, įvairių nesuvaldomų aplinkybių. Keliauti su V.V.Landsbergiu labai smagu, nes jis visuose pasaulio kampuose pažįsta pačius įdomiausius, keisčiausius ir smagiausius žmones.

- Neseniai grįžote iš Norvegijos, kurioje taip pat koncertavote su V.V. Landsbergiu, kaip praėjo ši kelionė? Kaip Jūs abu sutariate?

- Man rodos, kad mudu sutariame visai neblogai. Priešingu atveju vargu, ar vis ir vis keliautume kartu. Norvegijoje mus priėmė labai šiltai ir svetingai, sutikome labai mielų ir atvirų tautiečių. Gražu žiūrėt, kaip darniai ir sklandžiai žmonės išlaiko savo tautinę tapatybę net ir gyvendami toli nuo Tėvynės.

- Kai kurie atlikėjai savo dainos niekam neatlieka, kol ji nėra tobulai įgvendinta tiek muzikine tiek emocine prasme, ar jūs leidžiate kam nors pasiklausyti savo „repeticijų“, o galbūt kaip tik norite išgirsti patarimų ar kritikos?

- Labai nemėgstu kritikos, man daug labiau patinka pagyrimai (juokiasi). O jei rimtai, kai mano daina pasiekia koncertą, vadinasi, ji yra pabaigta, išnešiota, ir vargu, ar bus keičiama. Neturiu įpročio būtinai kam nors parodyt dainą prieš ją atliekant viešai. Nors mano brolis dažnai tampa nepublikuotų dainų pirmuoju klausytoju, nes labai domisi, ką naujo parašau, visas dainas moka mintinai… kai jis ateina į koncertą, dar labiau bijau pamiršt ar sumaišyt tekstą, nes bet koks susimaišymas neliks nepastebėtas.

- Kokios dainos Jums artimiausios ir kokias dainas labiausiai patinka atlikti?

- Visada labiausiai patinka atlikti naujausias, ką tik parašytas dainas. Ten daugiausiai įtampos. O įtampa jaudina.

- Dainavote apie metų laikus, štai vasara ne per seniausiai pakeitė pavasarį, kokie Jums didžiausi šio metų laiko džiaugsmai?

- Dviratis. Trumpi birželio lietūs (kaip ir dainoje). Tuščias miestas. Labai mėgstu vasaros sekmadienių popietėmis eiti į kiną viena. Čia mano toks privatus slaptas malonumas, apie kurį ką tik pasisakiau viešai (juokiasi). Kas dvejus metus - futbolo čempionatai, kurie užpildo visus vakarus mėnesiui. Gimtadienis, kuris kasmet užklumpa prieš pat Jonines. Daug tų džiaugsmų.

- Birželio 26 d. Kaune koncertuosite festivalyje „Senamiesčio Žiogas“, kas labiausiai pasikeitė per tuos aštuonerius metus, kai ant festivalio scenos lipote pirmąjį kartą?

- Kai pirmą kartą grojau “Senamiesčio Žioge”, grojo ir “Atika”. Atsimenu, kaip drebėjo mano ranka, ištiesta Dariui Žvirbliui. Jis buvo mano paauglystės laikų dievukas. Niekada jam to nesakiau…
Aš pati pasikeičiau. Paaugau, pamačiau pasaulio, prirašiau dainų, patyriau pakilimų ir nusivylimų. Baigiau mokslus. Antra vertus, nepasikeitė beveik niekas. Vis dar jaudinuosi prieš lipdama ant scenos, vis dar noriu sutikti geras mielas akis, kai žvelgiu į publiką, vis dar susigraudinu, dainuodama apie šiaurę. Vis dar tikiu, kad grožis išgelbės pasaulį, o meilė gali būti amžina. Kategoriškai atsisakau keisti šį savo įsitikinimą :)