Klimato spąstai

Sužinoti apie priešistorinių laikų gyvenseną, kasdienybę, kultūrinius ir prekybos kontaktus, ginkluotės pobūdį ir karybos papročių įvairovę mums leidžia archeologiniai radiniai. Kaip teigiama Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešime, archeologai gana neblogai yra atskleidę Lietuvos priešistorę.

Daugiausia archeologinių radinių, susijusių su apranga, jos detalėmis ir papuošalais, randama tyrinėjant laidojimo vietas. Tačiau turimi duomenys neleidžia tiksliai atsakyti, koks buvo to laikotarpio kostiumas ir kaip jį suvokė to meto žmogus.

Pvz., Lietuvoje neišlikę nė vieno geležies amžiaus viso drabužių komplekto. Tam įtakos turi dirvožemio savybės, dėl kurių organinės medžiagos (pvz., tekstilė, oda) dažniausiai visiškai suyra arba išlieka tik labai prastos būklės ir fragmentuotos. Todėl bet koks bandymas kompleksiškai atkurti priešistorinio laikotarpio baltų kario aprangą yra interpretacijų rezultatas.

„Istorinė rekonstrukcija ne tik sukelia estetinį pasigėrėjimą: uniformos, meistriškai atkurtos pagal senąsias nuotraukas, paveikslus, piešinius ir šimtų metų senumo detalius aprašymus, yra dar vienas geras būdas pažinti istoriją“, – akcentuojama muziejaus pranešime. Su kokiais iššūkiais susiduria tikslumo siekiantys rekonstruktoriai, galima susipažinti sausio 16-ąją 15 val. muziejuje vyksiančiame seminare.

Oda, kailis ir šilkas

Radiniai leidžia manyti, kad VI–XII a. baltų kariai dažniausiai dėvėjo odinius ir kailinius drabužius. Galima rasti užuominų ir apie vilnonių ar lininių drabužių vilkėjimą. Vėliau, intensyvėjant prekybai per dabartinę Lietuvos teritoriją, atkeliauja medvilnė, šilkas ir kiti audiniai. Tad kariai galėjo dėvėti vilnonius, odinius, medvilninius darabužius, o per šventes – galbūt ir šilkinius.

Tikėtina, kad buvo poreikis dėvėti patvarius ir patogius drabužius, kurie leido patogiai sėdėti balne, laisvai joti, bėgti, kovoti, nevaržė judesių rankomis. Kariui nedėvint šarvų, odiniai drabužiai galbūt susilpnindavo kalavijo ar kovos kirvio smūgį ir apsaugodavo nuo strėlių. Populiariausias viršutinis drabužis buvo tunika, kuris greičiausia atkeliavo į Lietuvą iš Vakarų kraštų. Tunika Lietuvoje buvo dėvima iki XVI a., kol ją galiausiai išstūmė žiponas.

Tunika Lietuvoje buvo dėvima iki XVI a., kol ją galiausiai išstūmė žiponas.

Kelnės – vilnonės, su raišteliais, suveržiamais ties juosmeniu. Odiniai batai, greičiausia su autais, suveržiami odiniais raišteliais. Baltiniai buvę lininiai ar medvilniniai, o šaltuoju laiku kariai galimai dėvėjo kailinius ar odinius viršutinius drabužius. Galvas dengdavo kailinėmis ir odinėmis kepurėmis. Nežinoma, ar pilių įgulos ir kunigaikščio kariauna buvo apsirengę vienodos spalvos tunikomis ir kelnėmis.

Taurapilio kunigaikštis

Vytauto Didžiojo karo muziejuje eksponuojama Taurapilio kunigaikščio aprangos rekonstrukcija reprezentuoja V–VI a. baltų karybą. Žodžių junginys „Taurapilio kunigaikštis“ pasiskolintas iš 1981 m. archeologo Adolfo Tautavičiaus parengto straipsnio „Taurapilio „kunigaikščio“ kapas“. Archeologas XX a. 8-ajame dešimtmetyje vykdė Taurapilio pilkapių tyrimus.

Šis radinys detaliai aprašomas 1981 m. žurnale „Lietuvos archeologija“. Didesnė duobė, didelių akmenų vainiku apdėtas sampilas, puošnesni rasti daiktai, dalis jų – nevietinės kilmės, anot archeologo, liudija mirusįjį turėjus išskirtinį statusą, tad A. Tautavičius jį vadina kunigaikščiu.

Mirusysis kartu su žirgu buvo palaidotas netaisyklingoje 4 m ilgio ir 2,8 m pločio keturkampėje duobėje, kuri į apačią siaurėjo. 40–50 metų vyras buvo paguldytas aukštielninkas, galva pasukta į Vakarų pusę. Mirusysis buvo palaidotas su gana daug įkapių – daugiausia tai buvo ginklai. „Prie viršugalvio padėtas ir į jį šonu rėmėsi masyvus akmeninis galąstuvas. Netoli dešinio peties, beveik prie žastikaulio, gulėjo žalvarinė lankinė segė. Ant kairės rankos viduriniojo piršto uždėtas sidabrinis įvijinis žiedas“, – rašė A. Tautavičius. Kapavietėje rastas pentinis siauraašmenis kirvis, geležinis dviašmenis kalavijas medine rankena, kitų ginklų.

Kaip teigiama muziejaus pranešime, rekonstruota Taurapilio kunigaikščio apranga liudija karį avėjus odinius batus ir autus, dėvėjus vilnones kelnes, tuniką ir apsiaustą. Šie drabužiai buvo atkurti remiantis panašaus laikotarpio ir regiono tyrinėjimais, nes kapavietėse aptikta audinių liekanų. Spalvų koloritas taip pat tik spėtinas. Tikėtina, kad vyravo mėlynos, žalios, raudonos spalvos viršutiniai drabužiai, apatiniai marškiniai – baltos ar pilkos spalvos.

Ginklai ir įvairūs daiktai taip pat atkurti pagal minimo kapo radinius. Pagal archeologų išvadas manoma, kad vienintelis kalavijas buvo nukaltas ne Lietuvoje. Visi kiti ginklai pagaminti dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Remiantis radiniais sunku vertinti baltų karių aprangos vientisumą ir jos kaitą, tačiau akivaizdu, kad ginkluotė – kalavijas, skydas, kovos kirvis, šalmas, ietis – ilgiau nei kelis šimtus metų buvo gaminami pagal tas pačias formas.

Taurapilio kunigaikščio apranga eksponuojama Vytauto Didžiojo karo muziejuje veikiančioje parodoje „Drąsos gijos“ tarp kitų įvairių laikų rekonstruotų karių uniformų ir originalių įvairių laikotarpių ginklų iš muziejaus rinkinių. Per amžius vedantis chronologinis pasakojimas supažindina su uniformų raida, formų, spalvų ir funkcijų kaita. Uniformomis aprengti manekenai – tarsi kariai iš praeities, atspindintys ir vienas kitam perteikiantys kiekvieno laikotarpio dvasią ir karybą. Karių drąsos gija, perduodama iš kartos į kartą, pasakoja apie mūsų jų narsą ir atkaklią kovą už šalies laisvę.

Kas? paroda „Drąsos gijos“.

Kur? Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Kada? Veikia iki vasario 9 d.