„Kino pavasario“ apžvalga: kai šaukė kinas, ėjau

Festivalis „Kino pavasaris“ praskriejo kovo 16–26 d., džiugu, kad dalis vertingų filmų kiek ilgesniam laikui pasiliko kino teatrų repertuaruose. Filmų peržiūras lydėjo praėjusiais metais mus palikusio prancūzų kino režisieriaus, scenaristo, kritiko Jeano-Luco Godard’o mintis apie kiną kaip gražiausią pasaulyje apgaulę, su kuria išties sunku nesutikti. Programoje vos ne 100 skirtingų žanrų, kūrėjų filmų, didžiausia šio daugiasluoksnio „kino pyrago“ dalis, kaip įprasta, atiteko Vilniui, tačiau nemažai filmų pasiekė ir Kauną. Apie tai ir šis tekstas.

Apie santykį ir siekį pažinti

Kiek neįprasta festivalio pradžia – net du atidarymo filmai. Pirmasis – lietuvių režisieriaus, operatoriaus Vytauto Katkaus trumpametražis filmas „Uogos“. Tai filmas, kuriame per keliolika minučių ir buitinį vyšnių skynimo veiksmą atskleidžiami tėvo ir sūnaus santykiai, šalčiu dvelkiantis atstumas, kartų skirtumai, kelios įsišaknijusios tradicijos, kurios sukelia ir šypseną, ir empatijos jausmą, skatina prisiminti panašias patirtis. Žavi ir netikėtas poslinkis į kiek siurrealistinę filmo pabaigą.

Santykių temą, tik šįkart dukros ir tėvo, pratęsia antrasis filmas – škotės Charlotte’ės Wells debiutinis ilgametražis filmas „Po saulės“. Tai istorija, konstruojama per dukros prisiminimų, užfiksuotų mini DV kasetėse, perspektyvą, siekiant kiek atskleisti paslaptingą jos tėčio paveikslą. Aktorinis jauno tėčio Kalumo (Paula Mescalis) ir vienuolikmetės Sofi (Frankie Corio) duetas įtraukia į savo melancholišką atostogų pasakojimą, gana tipiškus, bet jiems itin reikšmingus pramogavimo būdus.

Nepaisant ore nuolat tvyrančių mirčių ir nusikaltimų, filmas pasižymi ypatinga ramybe, elegancija ir režisieriui būdingu nenuspėjamumu.

Šalia saulėtos Turkijos peizažų filme ir liūdesys, slogumas, nutylėjimai ir neatsakyti klausimai. Atostogų džiaugsmai paliečiami kažkokios neapibrėžtos pabaigos nuotaikų, kartais netikėtos, keistos tėčio elgsenos ir visa tai bandančios reflektuoti mergaitės.

Karas – šiandienos dalis

Festivalis, prasidėjęs nuo šeimos santykius analizuojančių kino juostų, finalizuotas dar paties festivalio metu Lietuvos kino bendruomenės baigtu kurti dokumentiniu filmu „Laiškas Ukrainai“. Filmas, kuris lyg tam tikras veidrodis, atsuktas į mus, parodo, kiek veiksmų, mūsų, kaip visuomenės, atlikta, kad būtų galima padėti Ukrainai, į kurios gyvenimą įsiveržė agresorius, visa griaunantis karas.

Dokumentinė medžiaga netiesiogiai siūlo reflektuoti, kelti klausimus: ar viskas, kas įmanoma, jau nuveikta, ar pagalba neslūgsta? Kino pavasario metu žiūrovai turėjo galimybę pamatyti ir šviesaus atminimo, rusų nužudyto režisieriaus Mano Kvederavičiaus dokumentinį filmą „Mariupolis 2“, užbaigtą jo sužadėtinės Hannos Bilobrovos. Tai vis dar vykstančių karo žiaurumų liudijimas, perteikiamas per kelių žmonių, nedidelių grupių, kiekvieną dieną siekiančių išgyventi, prizmę. Antžmogiškų veiksmų padariniai jų gyvenimams, kasdienybei.

Tai tik keletas žmonių, o tokių istorijų, deja, tūkstančiai. Tikėtina, daugeliui žiūrovų šis filmas sužadino stiprius jausmus: pyktį ar net agresiją ir bejėgiškumą... negalint šios tragedijos sustabdyti. Europos kino apdovanojimuose ši juosta įvertinta kaip geriausias dokumentinis filmas.

Detektyvas, parodija, savianalizė

Festivalio programos kategorijoje „Meistrai“ pristatytas detektyvas  „Metas išeiti“ (orig. „Heojil kyolshim“, 2022). Jo autorius Parkas Chan-wookas – Pietų Korėjos kino režisierius, scenaristas ir prodiuseris. Karjerą kino industrijoje Parkas pradėjo kaip kino kritikas, o praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje pradėjo režisuoti ir prodiusuoti kino filmus, taip pat yra režisavęs muzikinius vaizdo klipus, dirbo televizijoje.

Režisieriaus filmuose dažnai nagrinėjamos keršto, smurto ir psichologinių traumų temos, jie pasižymi stilingu vaizdu, sudėtingais siužetais ir netikėtais posūkiais. Ne vienas jo filmas jau rodytas ir „Kino pavasaryje“, žiūrovų ypač vertintas – „Tarnaitė“ (2016), kuriame Sarah’os Waters istorinio kriminalinio romano „Fingersmith“ pasakojimas iš Viktorijos laikų Anglijos perkeliamas į Pietų Korėją Japonijos okupacijos metais.

Filmas „Metas išeiti“ siūlo ne mažiau įtraukią istoriją, kurioje atrodytų gana tipinis detektyvas palaipsniui vis labiau klampina jo dalyvius – įvykį tiriantį detektyvą ir įtariamąją į istoriją, peržengiančią tiek profesinius, tiek loginius priežasties ir pasekmės ryšius, prarandamas racionalumas, pasineriama į emocijų, jausmų pasaulį. Nepaisant ore nuolatos tvyrančių mirčių, nusikaltimų, filmas pasižymi ypatinga ramybe, elegancija ir režisieriui būdingu nenuspėjamumu.

Kadras iš filmo „Mariupolis 2“ / Stop kadras.

Tęsiant lengvai neprognozuojamų filmų temą, reikia pasakyti, kad festivalio ekranuose vėl turėjome progą pamatyti prancūzų režisieriaus ir scenaristo Quentin’o Dupieux naują filmą „Rūkymas sukelia kosulį“ („Fumer fait tousser“, 2022), šįkart aštrios parodijos objektas – superherojų filmai.

Šis filmas – turbūt vienintelis festivalio programoje išties pajėgus popkornų gerbėjus sukrėsti, šokiruoti ir natūraliai išbarstyti jų kibirėlių turinį. Trykštantis kraujas, skraidančios įvairių sutvėrimų kūno dalys – tai gana įprasti Q. Dupieux režisūriniai sprendimai, tačiau kuriamo pasakojimo alogiškumas atrodo su kiekvienu filmu evoliucionuoja ir kartkartėmis žiūrint šią kino juostą tikrai geba nustebinti. Šiuo laikotarpiu, kai vis dažnesnė superherojų refleksija, kritika, kuriamos juos pašiepiančios įvairios komedijos, šis filmas netgi tam tikrose vietose pasirodo kaip superherojų parodijų parodija.

Kitas filmas – britų režisieriaus Oliverio Hermanuso „Gyventi“ („Living“, 2022) ne apie herojus ar parodijas, o apie susitelkimą į save, savo gyvenimą artėjančios pabaigos akivaizdoje. Ši istorija atpažįstama iš japonų režisieriaus Akiros Kurosawos filmo „Gyventi“ (orig. „Ikiru“, 1952), sukurto pagal Levo Tolstojaus kūrybą.

2022 m. filmas nukelia į pokario Londoną, supažindina su pagrindiniu veikėju Viljamsu, įstrigusiu savo darbe – biurokratiniame mechanizme: sužinojęs apie nepagydomą ligą, artėjančią mirtį jis kardinaliai keičiasi, atranda gyvenimą iš naujo. Toks siužetas dažnas tiek plačiosioms auditorijoms skirtose dramose, tiek komedijose, įpinant pabaigoje siužeto vingį apie neteisingus tyrimus ar kažką panašaus, kas galiausiai personažą išgelbėja nuo mirties. Tad O. Hermanuso filmo stiprybė tikrai ne ši pasakojimo idėja ar itin didaktiška pabaiga, kurioje po Viljamo mirties jo kolegos diskutuoja, kas buvo nepastebėta ar ką reikėtų jiems savyje keisti, bet pagrindinį veikėją kuriantis aktorius Bill’is Nighty. Būtent jis savo subtilia transformacija, elegancija, vidine ramybe iškelia šią juostą iš daugybės kitų, reflektuojančių į ribinę situaciją patekusio žmogaus kaitą. Vertingi ir vizualūs sprendimai, operatoriaus darbas.

Meno (savi)refleksija

Lea’os Glob, danų kino režisierės, prodiuserės ir rašytojos, dokumentinis filmas „Apolonija, Apolonija“ (orig. „Apolonia, Apolonia“, 2022) panardina į menininkės gyvenimo istoriją, kuri nuo studijų buvo fiksuojama trylika metų. Nykstantis pogrindinis Paryžiaus teatras, sutikti žmonės, užsimezgusios draugystės, tik savo interesų paisantys mecenatai ir nuolatinis siekis surasti savo vietą ir įsitvirtinti meno pasaulyje. Daug dėmesio čia skiriama būtent moters menininkės paveikslui, kylantiems iššūkiams, savianalizei, paieškoms, nusivylimams, džiaugsmams.

Visų Apoloniją lydinčių įvykių sūkuryje ji išlieka nuosekli, neatsisakanti savo tikslų, siekianti daugiau. Įdomus, įtraukiantis pasirinktas pasakojimo principas, operatoriaus darbas, fiksuojantis įvairias, net ir buitines detales, atskleidžiančias pasakojimo herojės įvaizdį, charakterį. Tai priartina žiūrovą, suteikia galimybę stebėti jos gyvenimą iš arti taip, lyg čia pat gyvenančios pažįstamos.

(At)kurti santykį su gamta

Jaunesniųjų, vaikų, auditorijai skirtų filmų kino pavasario programa taip pat pasiūlė. Vienas jų – norvegų animatorės Kajsa’os Naess ilgametražis animacinis filmas „Titina Šiaurės ašigalyje“ (orig. „Titina“, 2022). Tai jautri, informatyvi ir sykiu žaisminga Šiaurės ašigalio pasiekimo istorija, pateikiama per italų inžinieriaus Umberto Nobile’ės šunytės Titinos, keliavusios kartu, perspektyvą.

Koncentruojamasi į norvegų keliautojo Roald’io Amundseno ir inžinieriaus U. Nobile’ės, sukonstravusio dirižablį, ekspediciją į Šiaurės ašigalį. Filmas pasižymi išraiškingais personažais, kontrastingu, gal kai kuriose vietose kiek stereotipišku italų ir norvegų gyvenimo būdo paveikslu. Nemažai dėmesio skiriama Šiaurės ašigalio atradėjų konfliktui dėl to, kurio indėlis į sėkmingą ekspediciją didesnis. Įdomu ir tai, kad ši istorija domina ir vaidybinio kino kūrėjus, vos prieš kelerius metus kino ekranus pasiekė norvegų režisieriaus Espeno Sandbergo filmas „Amundsenas“ (orig. „Amundsen“, 2019), kuris spaudos pranešimuose buvo pristatomas kaip „norvegų tyrinėtojo Roald’io Amundseno, pirmojo žmogaus, pasiekusio Pietų ašigalį, gyvenimas ir nuotykiai“, kiek eliminuojant U. Nobile’ės reikšmę.

Kitas, jauniesiems nuotykių mėgėjams, skirtas prancūzų režisieriaus Pierre’o Coré filmas „Gražuolė ir Sebastianas“ (orig. „Belle et Sébastien: Nouvelle génération“, 2022), pasakojantis apie šiuolaikinį, technologijų apsuptyje gyvenantį berniuką, kuris staiga ir ne savo noru atostogauti išvežamas pas močiutę, gyvenančią gamtos – kalnų ir avių pasaulyje. Nuobodžių atostogų įspūdis išsisklaido, berniukui netikėtai susipažinus su Gražuole, tuomet prasideda jų nuotykiai, kuriuose ir pavojaus, ir įtampos atmosfera.

Neabejotinai, šiame filme vaizduojamas gamtovaizdžio grožis, jo neaprėpiamumas tik dar kartą primena, kodėl verta filmus žiūrėti kino teatre, ne kompiuterio ar televizoriaus ekrane. Galima prisiminti, šie berniuko Sebastiano ir šuns nuotykiai skirtingose medijose tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį. Cécile Aubry, Jean’as Guillaume’as 1965 m. režisavo prancūzų televizijos serialą (13 serijų) „Gražuolė ir Sebastianas“. 1966 m. C. Aubry parašė romaną, kuris inspiravo ilgametražių Sebastiano filmų trilogiją (2013, rež. Nicolas Vanier; 2015–2017, rež. Christianas Duguay).

Tai tik maža dalis filmų, kuriuos žiūrovas galėjo išvysti festivalio metu, o kiek vėliau bus prieinami ir individualioms peržiūroms namų kino platformoje „Žmonės Cinema“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

LG

LG portretas
Pataisykite klaidą - ManTo Kvederavičiaus dokumentinį filmą „Mariupolis 2“. Ačiū.
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių