Intriguojantis dydis

Tapytojos Aistės Gabrielės Černiūtės sugalvotas parodos formatas įgyvendinamas jau antrą kartą. Su nepriklausomybe sietinas temas apsvarstančioje ekspozicijoje atsiskleidžia individualus kiekvieno kūrėjo požiūris į temą, kurį išryškina savitas stilius ir braižas.

Parodos organizatoriai: Rimvidas Stankevičius, Rūta Eidukaitytė ir A.Gabrielė Černiūtė ne tik uždavė menininkams sukurti darbą konkrečia (tačiau atvira) tema, tačiau, pasunkindami užduotį, visam 100 autorių įdavė po vienodą būsimo kūrinio formatą – laikrodžio mechanizmą su 30 cm skersmens ciferblatu, kurio paviršius tapo interpretatyviu eksperimentų, atradimų ir saviraiškos lauku.

Bendras vaizdas primena dinamišką instaliaciją, kuri galėtų žiūrovo paklausti: tai kiekgi dabar valandų? Ir drąsiai būtų galima atsakyti: visos.

Būti įspraustam į aiškiai apibrėžtą formatą – ne itin malonus iššūkis kūrėjui, veikiau, įsipareigojimas ir iššūkis, kadangi ne darbo koncepcija diktuoja kūrinio išraišką ir formatą, tačiau būtent formatas nusako, ką su juo galima daryti, o ko ne. Tai tarsi galvosūkis (o gal galvosopis) menininkui, įpratusiam turėti visišką saviraiškos laisvę. Tačiau juk tam tikros taisyklės žaidimą padaro labiau intriguojantį, ar ne?

Laisvės akimirkos

100 menininkų laikrodžių ant "Parko galerijos" sienos sukuria tiksinčią punktyrinių garsų melodiją, kadangi visi rodo vis kitą laiką: vienų laikrodžiai skaičiuoja dabartį, kitų – atsilieka, nuklysta į fantazijas ar eina atgal.

Bendras vaizdas primena dinamišką instaliaciją, kuri galėtų žiūrovo paklausti: tai kiekgi dabar valandų? Ir drąsiai būtų galima atsakyti: visos.

Ir visos tos valandos, sekundės bei minutės yra apie 100 Lietuvos metų. Atrodytų, tema sietina su istoriniais mūsų valstybės kontekstais, aiškiai apibrėžtomis datomis, asmenybėmis. Tačiau menininkai į valstybės jubiliejų pažvelgė daug asmeniškiau, ieškodami autentiškų 100-mečio reikšmių.

Gyvybės ženklai

Vizualus parodos paviršius labai įvairus. Nuo komiksus primenančių piešinių apie laiko absoliutą, iliustratyvių kompozicijų, kuriose susijungia skirtingų istorinių momentų taškai, iki abstrakčių laiko peizažų, siurrealistinių ir simboliškų siužetų, skulptūriškų kompozicijų ar laikrodžio transformacijų į objektą: visa į save sugeriantį, susidvejinusį, ats(is)pindintį.

Visa ilgu koridoriumi besitęsianti galerijos siena krebžda skubančiomis sekundėmis ir jų pauzėse besikeičiančiais apvaliais paveikslėliais, tarp kurių ne tik pripažintų tapytojų Žygimanto Augustino, Prano Griušio, Audronės Petrašiūnaitės, Agnės Jonkutės, Eimučio Markūno, Miglės Kosinskaitės, bet ir gerai žinomų jaunųjų menininkų: Lino Jusionio, Rosandos Sorakaitės, Andriaus Zakarausko, Mykolės Linos Jonikės sukurti laikrodžiai.

Paradoksalu – nedarnus, bet hipnotizuojantis jų tiksėjimas leidžia pamiršti temas, kartas, skirtis, o vienodas formatas kai kuriose ekspozicijos vietose pradeda plėstis, skilti į tūkstančius dalelių ar pasidaro toks gilus, kad net su žiburiu jo dugno nepavyktų rasti. Paroda tampa gyva. Kaip niekada nesustojantis laikas.