„Šią pjesę pasirinkome neatsitiktinai – norėjome sukurti spektaklį teatro išsiilgusiems žiūrovams. Nesame numatę tikslo juokinti, tačiau esame tikri – liūdna nebus, juk juokas, kaip ir gyvenimas – čia balta, čia juoda. „Veneros įkaitai“ – tai žmogiškas, paprastas, šiltas, kupinas kuriozinių situacijų, skirtingų žmonių likimų bei siekių spektaklis“, – mintimis apie premjerą dalijosi spektaklio režisierius R. Banionis.

Jei manote, kad niekada nebuvote Veneros įkaitais arba atvirkščiai, manote, jog tai jau praeitas etapas – diagnozė – žiūrėti. Spektaklis sukurtas pagal amerikiečių dramaturgo Čarlzo Mori pjesę „Trečiame danguje“, kuris savo kūriniuose šmaikščiai, subtiliai ir intelektualiai kalba apie meilę, kūrybą, ištikimybę, egzistenciją, žmogaus savigarbą bei orumą. Spektaklis pasakoja apie rašytoją, kuris gedi savo trečiosios žmonos, irgi rašytojos. Jis yra paskendęs vienumoje, liūdesy ir alkoholyje. Jo sūnus, režisierius, Holivude filmuojantis pirmąjį savo filmą, pakviečia Džordžo antrąją žmoną – visų pamirštą ir vaidmenų negaunančią aktorę – jo prižiūrėti. Prie šios šeimos prisijungia ir namų tvarkytoja, o galiausiai į svetimus namus nelauktai įsiveržia jauna mergina, turinti netikėtą pasiūlymą...

Režisierius atskleidė, kad spektaklis kalba „apie žmones, jų santykius. Apie ryšius tarp kartų. Ir apie žmogišką, šviesią meilę savo artimui. Meilę ir palaikymą – tai, kas padeda mums išsilaikyti šiame sudėtingame ir prieštaringame pasaulyje.“

R. Banionis tikisi, kad spektaklis privers susimąstyti apie tai, kaip svarbu visur ir visada stengtis daryti gera, pamiršti pagiežą bei pavydą ir padėti artimui, nes už tai bus atlyginta.

Mintimis apie spektaklį sutiko pasidalinti ir aktoriai Albinas Keleris bei Inga Maškarina.

– Apie ką yra šis spektaklis?

I. Maškarina: Dabar yra toks laikas, kai visi mes labai intensyviai gyvenam. Visi sėdi prie kompiuterių, prie telefonų ir pamiršta apie svarbiausius dalykus gyvenime – ką reiškia apsikabinti, ką reiškia pasibučiuoti, ką reiškia pasakyti gerą žodį. Ką reiškia mamai, tėčiui, seseriai, broliui ar bet kam kitam pasakyti žodį „myliu“. Pamiršome apie tą kasdienį rūpestį. O tas rūpestis yra svarbiausias dalykas. Mūsų spektaklis ir yra apie tai – meilę, šilumą, žmogišką santykį.

– Ką stengiasi pasakyti jūsų vaidmuo – namų tvarkytoja Luiza?

I. Maškarina: Kiekvienas žmogus turi savo dramą. Mano Luiza irgi turi savo dramą. Taip pat turi ir kaukę – kad ji laisva, ir viskas gerai, viskas su šypsena, su daina. Bet, man atrodo, kad po šia kauke ji transliuoja tai, kad reikia gyventi, eiti pirmyn. Reikia bendrauti, nes vienam yra labai sunku. Reikia turėti žmogišką kontaktą.

A. Keleris: Luiza yra tikras žmogus – grynuolis, hipis – išminčius. Pagrindiniai herojai pasislepia po kokiomis nors kaukėm. O šis personažas pasako, kad gyvenimas yra labai sudėtingas, bet tuo pačiu, labai paprastai galima išspręsti sunkiausias problemas. Gyventi reikia natūraliai, paprastai, žmogiškai.

I. Maškarina: Ji pasako, kad su šiluma, su meile, su dėmesiu vienas kitam reikia gyventi. Ir jei mes būsim dėmesingi vienas kitam, tai bus mažiau vienišų žmonių.

A. Keleris: Luiza yra natūralus produktas. Be jokių priemaišų.

– Ką pasakoja rašytojas Džordžas (A. Kelerio vaidmuo)?

A. Keleris: Šio spektaklio pavadinimas – „Veneros įkaitai“. Kas yra Venera? Meilės deivė. Taigi, mes visi, daugiau ar mažiau, esam meilės įkaitai. Dėl to gyvenam ir dėl to mirštam. Bet kuris žmogus yra sudėtingas. Jame pilna visko: gerumo, piktumo, atjautos, sarkazmo, niekšystės, pavydo. Mano personažas išgyvena visą šitą skalę. Netgi žmonai, kuri numirė, jis jaučia tam tikrą pavydą, nes ji, ko gero, yra talentingesnė rašytoja, negu jis.

Tai žmogiška, psichologinė pjesė, kurioje yra lyrizmo, komizmo ir tragizmo. Kas yra šlovė, ką reiškia jos netekti, ką reiškia gyventi šeimoje dviems menininkams. Kaip atskirti Džordžo „altruizmą“ nuo egoizmo. Gyventi su artimaisiais, mylimiausias žmonėmis, ir tuo pačiu nuolat rengti „autorinius vakarus“. Veneros įkaitai, tai – meilės įkaitai. Spektaklio eigoje meilė nugali.

– Jūsų nuomone, kas turėtų labiausiai patikti žiūrovams?

I. Maškarina: Mūsų spektaklis yra apie žmogų.

A. Keleris: Taip, apie žmogų. Visi spektakliai turi kalbėti apie žmogų ir linksmai, ir liūnai, nes kitaip, kokia prasmė?

– Kas buvo sunkiausia kuriant vaidmenį šiame spektaklyje?

I. Maškarina: Viskas yra sunku, lengva tikrai nėra.

A. Keleris: Bet kokiu atveju, vaidmens kūrimas yra aktorinis džiaugsmas. Galėjau dirbti su puikia komanda ir su puikiu režisieriumi! Buvo puikus repeticijų periodas. Labai geras, kūrybiškas, nuoširdus laikas. Dabar išėjome į finišo tiesiąją. Noriu padėkoti Kameriniam teatrui ir režisieriui Raimundui Banioniui už pakvietimą.

I. Maškarina: Labai noriu padėkoti režisieriui R. Banioniui, kad jis pakvietė mane vaidinti šiame spektaklyje, nepaisant mano akcento. Esu labai laiminga, kad galiu vis daugiau ir geriau kalbėti lietuviškai. Esu dėkinga ir Albinui, jis yra nuostabus, profesionalus partneris. Visas Kamerinio teatro kolektyvas yra labai rūpestingas. Kiekvieną repeticiją jaučiau rūpestį. Mes su komanda tapome viena didele, šilta šeima.

Jeigu domitės kultūra, teatru, žinote talentingo režisieriaus R. Banionio braižą ir stilių – šis spektaklis taps tikra atgaiva. Na, o jei kultūra ir teatras jūsų gyvenime retas svečias – spektaklis taps ne tik puikiu laiko praleidimu, bet ir atradimu.