Kauno styginių kvartetas: miestui, muzikai, pasauliui

Kauno styginių kvartetui 2021-ieji – ypatingi. Ansamblis švenčia 40 metų kūrybinės veiklos jubiliejų ir tikisi, kad antrojoje metų pusėje sukaktį pavyks minėti ryškiau – koncertais ir mažiau oficialiais susibūrimais. O kol kas planuoja virtualiuosius koncertus.

Verbų sekmadienį tiesiogiai iš Kauno šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos skambėjo Josepho Haydno „Septyni paskutiniai Jėzaus Kristaus žodžiai“, komentuojami vyskupo Kęstučio Kėvalo. Balandžio 10 d. ansamblis skirs koncertą Vidmanto Bartulio mirties metinėms – transliacijoje iš Kauno valstybinės filharmonijos skambės itin retai atliekami kompozitoriaus kūriniai. Planuojama paminėti ir Antonino Dvořáko 180-ąsias gimimo metines bei Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus penkiasdešimtmetį. Šiam Pažaislio muzikos festivalio koncertui Kauno styginių kvartetas rengia programą, sudarytą iš Kauno kompozitorių kūrinių, stengdamasis atspindėti ne tik Kauno muzikinį palikimą, bet ir jo raidą.

Kauno kompozitorių kūryba nugulė ir devyniose kvarteto įrašytose kompaktinėse plokštelėse, kuriomis ansamblis labai didžiuojasi, nes šalia kvarteto žanro puoselėjimo svarbia misija laiko ir Kauno vardo garsinimą Lietuvos ir užsienio kontekstuose.

Kaip Kauno styginių kvartetas išgyvena karantino laikotarpį, kaip formuoja repertuarą ir kaip sekasi suderinti kartų ir nuomonių skirtumus, papasakojo patys ansamblio nariai: Saulius Bartulis (S.B.), Karolina Beinarytė-Palekauskienė (K.B-P.), Eglė Lapinskė (E.L.) ir Aistė Mikutytė (A.M.).

– Muzikantams karantinas – štilio laikotarpis. Kaip jaučiatės jūs: ką praradote ir ką atradote?

S.B.: Turiu sąžinės ir kiekvieną dieną groju. Stengiuosi, kad pirštai neišglebtų.

K.B.-P.: Aš taip pat bandau palaikyti profesinę formą. Prisipažinsiu – karantino pradžioje gerokai pailsėjau nuo smuiko ir nuo muzikos. Pradžioje jaučiausi labai komfortiškai, bet po truputį vis pradėjo trūkti grojimo, koncertų ir didesnių veiklų. Šalia kvarteto dirbu muzikos mokykloje, kur darbas vyksta intensyviai ir karantino metu, tad tikrai negaliu sakyti, kad atostogauju. Tačiau dabar galiu daug daugiau laiko skirti sau – sportui, knygoms, pasivaikščiojimams su šeima ir kitiems pomėgiams. Su vyru atradome naują laisvalaikio veiklą – pradėjome kurti filmukus vaikams. Mūsų šeima labai didelė, turime daug mažų dukterėčių, tad sugalvojome jas pralinksminti. Ir štai – turime jau dešimt serijų. Įkvėpėme ir mergaites – dabar jau jos pačios kuria filmukus ir siunčia mums. Labai smagu šiek tiek sugrįžti į vaikystę. Jeigu ne karantinas, tokiems dalykams tikrai nerastume laiko.

E.L.: Man karantinas prilygsta geram poilsiui. Kai turi tris vaikus, tikrai yra ką veikti – tvarkytis namus, čiuožinėti rogutėmis nuo kalniukų, vos spėju ramiai knygą paskaityti. Netrūko net grojimo, bet dabar jau ir aš bandau atgauti formą, nes tikiuosi, kad greitai galėsime repetuoti intensyviau.

A.M.: Aš muzikos neapleidžiu. Šiuo metu studijuoju antrą bakalaurą, tad ir koncertus iš namų tenka rengti. Turiu daug muzikuojančių kaimynų, gyvenu nuolatos apsupta muzikos: vieną dieną koncertuoju aš, kitą – jie. Šalia muzikos pagaliau radau laiko dėlionėms – labai jas mėgstu, prikaupiau pilną spintą.

– Šiuo metu koncertai persikėlė į virtualiąją erdvę, kurią išnaudojate ir jūs. Kaip jaučiatės grodami be publikos?

A.M.: Pradžioje buvo tikrai daug sutrikimo – nebuvo aišku, kur kamera, kur reikia žiūrėti, ar rodys mane, jeigu negrosiu, ką tuomet daryti ir pan. Bet dabar jau apsipratome ir viskas atrodo normalu, net nebekeista.

E.L.: Aš labai laukiu gyvų koncertų, nes trūksta publikos. Su ja dalytis muzika betarpiškai yra visai kas kita, nei koncertuoti kameroms ir operatoriams.

K.P.: Aš irgi labai pasiilgau publikos. Net ir pačios kokybiškiausios transliacijos neatstos gyvų koncertų ir gyvo jaudulio, kuris kartais galbūt trukdo groti, bet kuria tikras emocijas, dėl kurių žmonės ateina į koncertus.

Tai yra aukšto pilotažo reikalaujantis žanras, kuriame jautiesi tarsi nuogas – esi solistas, tačiau kartu bendradarbiauji su kitais.

– Muzikantai sako, kad groti styginių kvartete nėra lengva, nes darbas labai intensyvus, o kūrybinis bendradarbiavimas reikalauja tolerancijos. Kas jus motyvuoja groti tokios sudėties?

E.L.: Vienareikšmiškai – koncertai. Man labai patinka eiti į sceną, pasirodyti, jaučiuosi tarsi ant podiumo. Muzika paliečia širdį, tad smagu ją skleisti kitiems. Ypač malonu, kai mūsų muzikavimas sujaudina ir klausytoją. Užplūsta labai geras jausmas, kai gauname gerų atsiliepimų, padėkų.

S.B.: Nuo tada, kai buvau studentas, labai nenorėjau groti orkestre. Man atrodė, kad orkestras yra didelis fabrikas, kuriame esi mažas sraigtelis, ir tai man atrodė neįdomu. Kai pabandžiau groti kvartete, iš karto buvau sužavėtas, nes tai aukšto pilotažo reikalaujantis žanras, kuriame jautiesi tarsi nuogas – esi solistas, tačiau kartu bendradarbiauji su kitais. Įdomiausias man yra kūrybinis procesas: kartais kiekvienas mūsų į kokią nors detalę žvelgiame skirtingai, tuomet viską šlifuojame ir bandome surinkti į visumą.

A.M.: Man taip pat labai patinka kūrybinis procesas – kūrinio narpliojimas, ieškojimas pagrindinio jo rakto. Įdomu, kad visi keturi esame skirtingi, tad galiu išgirsti, kaip kitų kvarteto narių to paties kūrinio meninė interpretacija skiriasi nuo manosios. Tai praplečia akiratį ir yra labai smagu.

K.P.: Aš svajojau būti soliste. Dar būdama devintokė, repetuodavau po šešias valandas kasdien, nes turėjau svajonę eiti į sceną ir groti su orkestru. Paskui pajutau, kad mano prigimtis tam nėra labai tinkama. Buvau drovi, labai jaudindavausi, ir pamažu supratau, kad man trūksta vidinės stiprybės. Kvarteto žanras yra tarsi vidurys tarp solisto ir orkestro, tad jis man padeda išreikšti save kaip solistę, tačiau scenoje jaučiuosi drąsiai, nes esu ne viena. Be to, man, kaip ir kolegoms, smagu ieškoti bendrų interpretacinių sprendimų. Ypač mėgstu groti šiuolaikinę muziką: paėmus natas atrodo, kad nieko nesupranti, bet paskui atsiveria neišmatuojami klodai ir galutinis rezultatas būna įspūdingas.

– Visi keturi esate skirtingo amžiaus, net skirtingų kartų. Ar patys skirtumą jaučiate?

S.B.: Kartais kartų skirtumą jaučiu, bet nežymiai. Mano kolegės yra beveik bendraamžės, tad natūralu, kad daugiau bendrauja tarpusavyje, net šeimomis. Aš kartais pasilieku šiek tiek nuošalyje. Anksčiau, kai kvartete grojo smuikininkė Dalia Terminaitė, turėjau amžiumi sau artimesnę kolegę, o dabar vyresnis esu vienas.

K.P.: Manau, kad skirtumas jaučiasi ne vien dėl to, kad Saulius yra vyresnis. Žmogus per visą savo gyvenimą susiformuoja požiūrį, kuris iš esmės nebekinta, nebent pasipildo, praturtėja. Tikriausiai todėl mūsų Sauliumi nuomonės kartais ir išsiskiria. Mūsų ansamblio viduje būna visko, ir tai yra normalu. Meluotume, jeigu sakytume, kad visą laiką būname labai geri ir visada gražiai sutariame, nes gyvenimas juk margas. Bet kad ir kas nutiktų, vis tiek gražiai bendraujame – išsikepame pyrago, išsiverdame kavos. Jeigu Saulius supyksta, šiek tiek papataikaujame, pasigeriname ir vėl viskas būna gerai.

A.M.: Aš irgi manau, kad kartų skirtumai čia niekuo dėti. Kiekvienas mūsų turime savo nuomonę, jos kartais išsiskiria, ir tai yra visiškai normalu.

– Vadinasi, skiriasi požiūriai ir į tą patį muzikos kūrinį, ir į jo interpretaciją. Tačiau kvartete dirigento juk nėra, visi esate lygiaverčiai muzikiniai partneriai. Kaip pavyksta suderinti skirtingas nuomones?

K.P.: Būna, kad susiginčijame, kažkas jaučiasi nuskriaustas – tuomet grojame be susitarimo, kiekvienas savaip. Nukenčia rezultatas, kartais net ne kartu pradedame kūrinį, nes kiekvienas nori parodyti savo ambiciją ir įrodyti savo tiesą. Bet galų gale prieiname tašką, kai pradedame kalbėtis ir viskas išsisprendžia. Arba tiesiog išėjus į sceną viskas būna gerai – vienas kito klausomės, jaudinamės, kad kvartetas gerai pasirodytų, tad stengiamės vieni kitiems padėti. Kartais reikia pasitikėti vienam kitu ir pripažinti, kad mano siūlomas variantas galbūt ir nėra pats geriausias. Viena profesorė man pasakė, kad kamerinėje muzikoje labai svarbu nebūti savanaudžiu. Šiuose žodžiuose yra daug tiesos – patirtimi reikia dalytis, priimant ir kitų nuomonę.

S.B.: Požiūrio ar muzikinės interpretacijos skirtumai išryškėja repeticijose, bet koncertuose dažniausiai dingsta. Net jeigu ir labai aštrūs diskusijos kampai, stengiamės atsižvelgti į vienas kito pasiūlymus, mąstymo skirtumus, ir bendras rezultatas būna visai neblogas. Kita vertus, mūsų vidinės problemėlės, lyginant su Žemės amžiumi, yra tikrai menkos.

Pradžia: 1-oji Kvarteto sudėtis 1981 m.: Ilona Klusaitė (1 smuikas), D.Terminaitė (2 smuikas), Vitalija Raškevičiūtė (altas), Vita Stanionytė (violončelė). Kauno styginių kvarteto archyvo nuotr.

Kvarteto žanras yra tarsi vidurys tarp solisto ir orkestro, tad jis man padeda išreikšti save kaip solistę, tačiau scenoje jaučiuosi drąsiai.

– Kaip formuojate savo repertuarą? Ar ir čia nuomonės ne visuomet sutampa?

S.B.: Svarią mūsų repertuaro dalį visada sudaro styginių kvarteto žanro klasika – Josepho Haydno, Wolfgango Amadeus Mozarto, Ludwigo van Beethoveno kūriniai. Šios kompozicijos ugdo kvartetinio grojimo specifiką, tad repertuare jie yra būtini. Dažnai atsižvelgiame ir į muzikinio pasaulio sukaktis, kurias norime paminėti. Kitą repertuaro dalį sudaro asmeniniai pasiūlymai – kiekvienas mūsų kartkartėmis atranda, ką norėtų pagroti, atsineša natas. Karolina labai mėgsta romantinę muziką, mielai ją grojame ir mes. Repertuarą formuoja ir atsitiktiniai momentai, tokie kaip lietuvių kultūros šventės. Mus kviečia įvairūs festivaliai, kurie programas formuoja patys, tokiais atvejais tenka prisitaikyti.

– Esate Kauno styginių kvaretetas, tad atstovaujate ne tik styginių kvarteto žanrui, bet ir Kaunui. Kaip šis aspektas atsispindi jūsų repertuare?

S.B.: Kauno kompozitoriai kartkartėmis ką nors sukuria specialiai mums. Keletą styginių kvartetų mums yra dedikavęs Algimantas Kubiliūnas, dažnai Kaunui ką nors parašo ir Zita Bružaitė. A.a. Vidmantas Bartulis, rašydamas styginių kvartetui, pirmiausia galvodavo apie mus. Labai didžiuojamės, kad bendradarbiaujame su Kauno komporitoriais – jie ateina į repeticijas, tariamės dėl interpretacijos. Kartais jie nustemba, kad mūsų variantas skamba kitaip, nei įsivaizdavo, tačiau dažniausiai būna patenktinti. Bendradarbiavimas labai glosto širdį, džiaugiamės, kad esame reikalingi autoriams. Devynios kompaktinės plokštelės, kuriose įamžinti Kauno kompozitorių opusai, yra labai svarbios – ir miestui, ir mums.

– Laikotės klasikinio repertuaro, tačiau net ir patys rimčiausi atlikėjai kartais mėgsta paišdykauti ir atlikti ką nors lengvesnio ar, atvirkščiai, labai avangardiško. Ką netradiciško teko groti jums?

S.B.: Prieš kelerius metus Pažaislio muzikos festivalyje atlikome George'o Crumbo „Juoduosius angelus“, kuriame kompozitorius perteikė Vietnamo karo baisumus. Šis kūrinys yra efektingas pasaulinio garso šedevras – reikėjo ir kojomis padirbėti, ir gongą pamušti, ir parėkauti. Įspūdinga.

K.P.: Grojame ir lengvo žanro muziką. Saulius yra padaręs daug aranžuočių – „The Beatles“ ir kitų gerai žinomų grupių dainų. Kartais žmonėms reikia ir lengvesnės muzikos, tad stengiamės savo repertuare jos turėti, nes ji atpalaiduoja ne tik klausytoją, bet ir mus. Svarbu išlaikyti kokybę.

S.B.: Anksčiau man labai patikdavo aranžuoti – kai negrodavau, sėdėdavau prie rašomojo stalo ir ką nors perdirbinėdavau. Bet dabar aranžuočių jau yra pakankamai ir esu jomis patenktinas. Žodžiu, repertuare turime ir visokiausių pramoginių dalykėlių.

K.P.: Ir jie kartais būna labai smagūs. Prieš kelerius metus grojome lengvesnės muzikos programą Kėdainių autobusų stotyje. Susirinko daug žmonių ir akustika buvo gera, tad dalyvauti tokio pobūdžio renginiuose yra visai smagu.

– Šių dienų kontekstuose daugelis klasikinės muzikos atlikėjų publikos dėmesį bando atkreipti ieškodami naujų kūrybinių formų ar bent jau į repertuarą įtraukdami žinomesnius klasikos opusus. Kaip manote, ar styginių kvartetas taip pat turėtų modernėti, stebinti, linksminti ar, atvirkščiai, laikytis tradicijų?

K.P.: Aš manau, kad styginių kvartetas turi išlaikyti tradicinę formą – stilistiką, žanrus, repertuarą. Žinoma, kartais galima ir paišdykauti, nebūtina visą laiką būti labai rimtiems, bet pramogos turi sudaryti mažą procentą repertuaro. Mes labai stengiamės saugoti ir puoselėti styginių kvarteto žanro tradicijas ir šį požiūrį perduoti ateities kartoms.

S.B.: Puoselėdami styginių kvarteto žanrą daug dirbame. Pastebiu tendenciją, kad Lietuvoje žmonės labiau mėgsta didesnius renginius – su simfoniniais orkestrais, chorais, nes tai yra įspūdingiau, o kamerinė muzika atsiduria antrame plane. Tačiau kai gastroliavome Didžiojoje Britanijoje, pamatėme, kad kamerinės muzikos kultūra ten yra aukšto lygio, o styginių kvartetas suvokiamas kaip tam tikras kokybės ženklas ir yra labai vertinamas. Tad aš nuoširdžiai tikiu, kad Lietuva artimiausioje ateityje bus labai kultūringa ir styginių kvarteto žanras bus aukštumoje ir čia. Juk jis jau egzistuoja 300 metų ir niekuomet nenuvilia!

Svetur: 2013 m. koncertas Glosteryje turo per Angliją metu. Nuotraukoje – K.Beinarytė-Palekauskienė, D.Terminaitė, E.Lapinskė ir S.Bartulis.

Kas? Tiesioginė koncerto „Dedikacija Vidmantui Bartuliui“ vaizdo transliacija. Dalyvauja Kauno styginių kvartetas, Giedrius Prunskus (baritonas), Daiva Stulgytė (fortepijonas).

Kur? Kauno valstybinės filharmonijos feisbuko paskyroje.

Kada? Balandžio 10 d. 18 val.

Koncerto transliacija nemokama, tačiau norintieji prisidėti prie kultūros puoselėjimo šiuo visiems sudėtingu laikotarpiu paramą gali pervesti į Kauno valstybinės filharmonijos paramos lėšų sąskaitą Nr. LT56 7300 0100 8895 7554. Mokėjimo paskirtyje nurodykite „Parama“, paramos gavėjas – Koncertinė įstaiga Kauno valstybinė filharmonija.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Klausimas

Klausimas portretas
Ar miestui tikrai reikia šio kolektyvo? Efektyviau būtų, jei pvz. būtų KMSO paskirti 4 styginiai, kurie esant reikalui ir pagrotų keturiese.

klausytoja

klausytoja portretas
šaunuoliai ! Didžiuojamės !
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių