Nors apie vaišingąją Maironio užstalę paskutiniuose jo namuose Rotušės aikštėje, kuriuose šis literatūros klasiku tapęs kunigas gyveno 22-ejus metus, iki šiol sklando legendos.

Teigiama, kad kelią į juos žinojo visas tarpukario Lietuvos elitas. O didžioji šių namų svetainė sutalpindavo ir iki 200 svečių, dėl ko poeto seseriai, tarnaitei bei šių padėjėjoms iš vienuolyno kartais į pagalbą buvo kviečiamos ir restorano „Metropolis“ šeimininkės.

Anot Maironio amžininkų, pobūviai jo namuose būdavo gausingi vaišėmis, bet ne prašmatnūs. Labiausiai visus veikdavo šviesus ir tikras šeimininko dvasingumas.

Anot Maironio amžininkų, pobūviai jo namuose būdavo griausmingi, bet ne prašmatnūs.

Maironio vaišėms nebuvo būdinga perspausta prabanga, nors jis ir skyrė didelį dėmesį stalo įrankiams ir apipavidalinimui. Viskas turėjo būti idealu. Maironio vaišių stalo estetika buvo įspūdinga. Ir ant jo visada buvo žuvis. Tačiau ne lašiša, o kur kas prastesnė. Būtent iš jos būdavo daromi žuvies vyniotiniai ir pyragai.

Tarpukario Kaune sklandė legendos ir apie Maironio sesers Marcelės gaminamą krupniką, tačiau ši niekam jo recepto neišdavė. Ir jau nebežinoma, kaip buvo gaminamas šis, anot poeto amžininkų, stebuklas.

Tačiau tokios vaišės Maironio namuose būdavo tik per Kalėdas. Būdamas dvasininku ir pakankamai tradicinių pažiūrų, jis nepripažino tuomečio jaunimo iš Vakarų, kuriuose mokėsi, parsivežtos Naujųjų metų sutikimo šventimo naktį į sausio 1-ąją tradicijos.

Tiesa, Lietuvos kaime sausio sausio 1-oji pradėta švęsti dar XIX a. Iš pradžių ši šventė turėjo mažųjų arba sočiųjų Kūčių pavadinimą, nes buvo vaišinamasi tuo, kas liko nuo Kalėdų. Labai svarbu tada buvo sausio 1-ąją paaukoti ir elgetai.

Užsienyje studijavusiam Lietuvos jaunimui parvežus į Lietuvą sausio 1-osios kaip Naujųjų metų sutikimo tradiciją, Maironis ją ignoravo. Yra išlikęs ir jo pasisakymas apie tai. Būdamas tautinės lietuvių studentų organizacijos Neo-Lithuania („Naujoji Lietuva“), veikusios 1922-1940 m. Vytauto Didžiojo universitete garbės nariu, jis yra pareiškęs, kad reikėtų rengti mažiau balių su šlykščiais naujoviškais šokiais iki keturių ryto, o daugiau lavintis. Tokia buvo jo reakcija į Naujųjų metų sutikimo šventėse dalyvavusios modernios to meto profesūros kritiką jo atžvilgiu – nebūti stabu ir nesilaikyti senų „zakonų“, o gyventi laisvai.

Modernioji profesūra su studentija tarpukario Lietuvoje per Naujųjų metų sutikimą rengdavo loterijas, kurioms pinigai būdavo renkami iki Kalėdų. Ir, žinoma, šią šventę lydėdavo šokiai, kurių Maironis nebesuprasdavo. Literatūros klasikui labiau patikdavo dainuojamos lietuviškos dainos, o ne užsienietiškos tralaliuškos, kaip jis sakydavo. Nors, remiantis amžininkų prisiminimais, Maironiui taip pat nebuvo svetimos žmogiškos silpnybės – mėgo krupniką ir gerą vyną, o jaunystėje – ir lošti kortomis. Tačiau po to, kai per vieną tokį seansą pralošė 600 litų – arba visą smetoninės Lietuvos atlyginimą, jis metė šį užsiėmimą visiems laikams.

„Linkiu Naujaisiais metais visiems atrasti savąjį Maironį!“, – palinkėjo apie tautos dainiaus santykį su Naujųjų metų sutikimo švente pasakojusi bendrovės „Mūsų odisėja“ gidų kursų absolventė Loreta Montrimaitė, šeštadienį surengusi ekskursija pavadinimu „Naujieji su Maironiu“.