L. Jakimavičiaus poezija: paveikslas gyvenimo drobulėje

Šiemet „Poezijos pavasario“ laureatu nominuojamas poetas, dramaturgas ir literatūros kritikas Liudvikas Jakimavičius už eilėraščių rinkinį „Paliktos paletės“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021). „Mano poezija ir gyvenimas yra susisiekiantys indai“, – referuoja savo šeštosios knygos viršelyje autorius.

„Paliktų palečių“ žmogus tiesiog būna, savo paletėje maišydamas spalvas, ir tapo ant gyvenimo drobulės, kuri yra šiurkšti, „iš dilgėlių austa, / kandys baigia kapot / detales ir metaforas – / prakiurę šviesūs peizažų skvernai –“ (Šiurkšti ta gyvenimo drobulė, p. 12). Dabarties erčiose vaizdais išnyra patirtys, prisiminimų fragmentai, pamąstymai.

Spalvos netirštinamos, tačiau potėpiai ryškūs, ekspresyvūs, eklektiški, tikrovė reprodukuojama: „Tingėjau, / krosnies nekūriau / šaltą rugsėjo vakarą. / Apsivilkau striukę pernykštę. / Kas ten kišenėje? / Vajetau, – senas tušinukas. / Pernai juo buvau parašęs eilėraštį. / Nieko sau, dar rašo.“ (Tingėjau, p. 44), „dingo elektra. / Dieve, kur Tu? / atleisk juodžiausius mano griekus, / Dieve, padėk, / atsiųsk elektrikus.“ (Dangum užplaukė tamsumos, p. 52)

Arba jos daugialypiškumas nugula į paveikslą: „Neužlopiau stoge skylės, / kad mano katės galėtų / iššokti į dangų, / lyg Šagalo paveiksle.“ (Neužlopiau stoge skylės, p. 46), tapomas gamtovaizdis prie Dysnos (Tiltas per Dysną, p. 51), arba kuriamas dramatiškai, dialogo principu (Kompozitoriaus vaikas kieme, kai ėjau išmesti į konteinerį šiukšlių maišą, p. 37), menamąja kalba: „Skambino Papievis. / Klausia, – ar kapuose? / Sakau, – ne, dar neišnešė. / – Tai gerai, / aplankysiu. / Kokių atnešti gėlių?“ (Lapkričio 2 d., p. 68).

Vaikystė – svarbus pradžios imperatyvas, tačiau visų pradžių pradžia – protėvių būtis.

Dabarties spektrą keičia praeities spalvos, tad gyvenimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas – jo tėkmę pertraukia netikėtumo efektai ir juos lydinti nuostaba, kai pasaulis staiga pasimato netikėtu rakursu: „Stoviu prie vandenyno, / Tolėliau – / mano moteris stovi prie vandenyno – / žiūri į tolį. / Žiūriu į moterį / ir matau vandenyną / jos akimis.“ (Stoviu prie vandenyno, p. 30).

Įsižiūrėjus ir užsisvajojus iškyla netikėtų asociacijų: „Laivai / yra patys didžiausi narcizai“ (Laivai, p. 34). Medituojant prie upės – plaukiant laikui, tylos polifonijoje staiga suvokiamas būties trapumas: „Ilgainiui / spalvos pajuos, / miško juostoj / liks tiktai grafika – // balta ir juoda.“ (Plaukia per upę tyla, p. 57). Mąstant apie savo kartą – mylimus poetus, tvyro mirties nuojauta: „Niekai – nesukim galvos, / nebedaug liko laukti – / išpustys tie vėjai / ir mus.“ (Pasaulis pilnas dulkių, p. 65). Gyvenimai bilda ir nubilda, žmogus yra keleivis (Keleivio daina, p. 63), vaizdai keičia vaizdus būties stotelėse, čiadabartis suriečia klaustuką.

Vaikystės retrospekcijoje eilėraščių žmogus atmena savo „gimimą“, lūžį sąmonėje – savivokos momentą: „Tai tada pirmąsyk supratau, / Kad aš čia esu, / Kad aš esu aš, / Ir tada pirmąsyk nuliūdau.“ (Nuo ko viskas prasidėjo, p. 7). Vaikystė – svarbus pradžios imperatyvas, tačiau visų pradžių pradžia – protėvių būtis: „Jei mes dar čia esam, / vadinas, mūsų tėvai ir tėvų tėvai / buvo geri.“ (Didžiausias stebuklas yra, p. 11).

Nepaisant, kad gyvenimas – didžiausias stebuklas, jis yra baigtinis: „ir pasiutusiai dilgina nuojauta – // kad tik trakšt / pieštuko grafitas, / ir eilėraštis / apie gyvenimo drobulę / baigsis.“ (Šiurkšti ta gyvenimo drobulė, p. 12). Anapusin išėjusieji lieka bevardžiai: „Kam berūpi dabar / tos paliktos senos paletės?“ (Paliktos paletės, p. 23).

Kita vertus, jų paletėse – dvasinis palikimas. Gentis – ateities kartų pamatas, kertiniai akmenys, be protėvių egzistencija neįmanoma: „Nieko negalim pakeisti, / nes pavasariais / po žiemų / įšalas išstumia / suakmenėjusias / protėvių galvas.“ (Rieduliai, p. 15).

Ciklinis gimimo-mirties ratas sukasi: eilėraštyje galima prikelti Tėvą, Senelį, iš Dangaus pažyra Kalėdų žvaigždė: „ir atsirado tokių žmonių / su keista šviesa akyse.“ (Šv. Kalėdos, p. 19). Tačiau įspaudai gyvenimo take ne visada žavi eilėraščių žmogų: „siaubas apimtų – / kiek daug paliktų, / įsispaudusių smėlin / kanopų.“ (Jei visi nusiautų batus, p. 25). Vis dėlto šviesą pastebi raukšlėtuose, liūdnuose vs laiminguose moterų veiduose, ji sklinda iš ainių.

Eilėraščių žmogus, rodos, visą laiką stengiasi rasti būties prasmę: „Kodėl visa tai / yra kaip yra? / Ir iš viso, / kodėl / ir iš kur Tai yra?“ (Kodėl visa tai, p. 70) ir sau pasiaiškina: „Buvau laimingas žmogus. / Net kai juodai nesisekė, / žemės skonis burnoj / buvo skanus,“ (sau, p. 79).

Meilei išreikšti nerandama tinkamų žodžių, tačiau ji amžina ir trapi: „Kai būsiu Paukščių Take, / nusileis tau snaigė ant veido.“ (Eilėraštis apie meilę, p. 29). Neretai pratrūksta gailestis: „Praplyšo ir rauda dangus. / Vajetau, / kaip jam manęs gaila.“ (Praplyšo ir rauda dangus, p. 16), „aš nežinau, / ką jautė, ką ji manė, / bet man savęs ir jos / truputį buvo gaila.“ (Nakvynė rudenėjančioj kopoj, p. 33).

Susvyravus tikėjimui savimi ir gyvenimu, prisimenama motina kaip gyvybės nešėja: „mirusi motina iš senų / šeimynos slaptaviečių / traukia tau pinigėlį, / kad pamėgintum kitaip, / kad pradėtum iš naujo gyventi.“ (Palikimas, p. 75). Malda kreipiasi į Dievą: „Viešpatie, duok dar laiko – per trumpi mūsų gyvenimai, / mes net nespėjame išsiaiškinti, / kas iki mūsų buvo. (Skundas dėl laiko limito, p. 81). Stiprybės pasisemti sugrįžta į kūdikystę: „Ekleziasto vėjas / senatvėj / tave atbloškia / kaip varną į paliktą lizdą“ (Kuliai, p. 88), tačiau bažnyčia užrakinta, lieka anapus jos su ligų istorijom. Nebūties akivaizdoje nerezignuoja, bet ieško pranašiškų gyvybės ženklų: „lakštingala ėmė čiulbėti <...> / taigi, gyvensim“ (Šią naktį sugrįžusi, p. 89), kuriasi laimingą dieną: „tik buvau išėjęs į gatvę / ir nusišypsojau.“ (Laiminga diena, p. 38).

Svarbi tėvo figūra, tėvas yra ir vaisingumo dievas, jis iš Dangaus siunčia didelį bičių spiečių: „Ė, / tai iš kito pasaulio į daržinę / atskrenda jo siuntinys – / pirmas, / didelis bičių spiečius.“ (Iš toli, p. 45). „Bičių spiečių galima būtų poetiškai palyginti su lietaus lašais, kurie, krisdami iš dangaus į žemę, atlieka apvaisinimo, gyvybės pratęsimo, atsinaujinimo funkciją, kitaip tariant, sujungia dangų su žeme“ (Steponavičienė, D. Bitės įvaizdis lietuvių mitologijoje ir tautosakoje).

Tėvas yra pati egzistencija, į kurią reikia įsiklausyti: „Tai paskui dar visus metus / girdėjo / čiulbant paukščius / kaip vaikystėj.“ (Vakaro saulės atokaitoj, p. 54). Jis rūpestingai prižiūri tvarką namuose, visareginti akis stebi: „Ir dabar, / kai važiuoju prie tuščių avilių – / iš ten, / ką / apie mane jis galvoja?“ (Veždavau tėvą, p. 58). Motina simbolizuoja žemiškąjį gyvenimą: „Per skruostą / ritosi ašara / ir sustojo. / Sūri. / Apie visą mūsų gyvenimą.“ (Motinos mirtis, p. 74). Jungiasi Dangus su žeme: vertikalės viršuje Tėvas, apačioje – Motina.

Rinkinio paletėje maišomos spalvos, pasaulio paveikslas juodai baltas arba baltai juodas, arba spalvingas. Niūrumas ir liūdesys baidomas, eilėraščių žmogus stengiasi apčiuopti gyvenimo nervą, pajusti būties pulsavimą, ieško grožio ir gėrio, jaučia stiprų ryšį su protėviais. Iš atminties archyvų prikelia sutiktus jam svarbius žmones. Nuolat bandydamas save suvokti ir pajusti grįžta į užgimimo šiam pasauliui momentą. Užverdamas duris į save, konstatuoja: „O šiame / svarbiausiame puslapyje / turėtų būti / atvertas langelis / paukščiams išskristi.“ (O šiame, p. 90) ir nepraranda vilties.


Kas? Tarptauti­nio fes­ti­va­lio „Poezi­jos pa­va­sa­ris“ laurea­to L.Ja­ki­ma­vi­čiaus pagerbimo ceremonija.

Kur? Mai­ronio lietuvių li­tera­tūros muziejaus so­delyje.

Kada? Gegužės 27 d. 18 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių