L. Krėpštaitė: esame vieno meno kūrinio dalelės

Kalbėdami apie muziko profesiją dažnai nesusimąstome, kiek plati yra ši sąvoka, kokio gilaus išsilavinimo ir išmanymo reikalauja. Muzikai – tai muzikos kūrėjai, atlikėjai, muzikos pedagogai, teoretikai, muzikinių renginių organizatoriai, muzikinių technologijų specialistai ir t. t. Kartais šios muzikinės šakos susipina ir išskleidžia savo vaisius menininko veikloje.

Apie patirtis derinant įvairias muzikines veiklas ir kaip platus įvairių muzikos sričių išmanymas paveikia požiūrį į muzikos svarbą žmogaus ir visuomenės gyvenime, kalbamės su Lina Krėpštaite – pianiste, kamerinės muzikos atlikėja, muzikinių projektų kuratore, karjeros vystymo ir meno vadybos dalykų dėstytoja, koncertmeistere, savo vaikus į muzikos gimnaziją leidžiančia mama.

– Visuomenei jūs labiausiai žinoma kaip pianistė, Kauno fortepijoninio trio narė. Kokias jūsų svajones ir siekius leidžia įgyvendinti ši muzikos atlikėjo veikla.

Man giliai įstrigo lordo Yehudi Menuhino žodžiai apie džiaugsmą išgirdus plojimus tarp kūrinio dalių, nes tai reiškia, kad į koncertą atėjo naujas klausytojas.

– Nepasakysiu, kieno tiksliai yra žodžiai, kad scena – tai tarsi bacila, kuria žmonės užsikrečia visam gyvenimui. Visi žmonės skirtingi, tad turime ir skirtingą imunitetą šiai bacilai – kažkaip man norisi naudoti būtent šį gal kiek senamadišką žodį, kad jaustųsi skirtumas su šių laikų virusais. Neseniai skaičiau vienos rašytojos mintį, kad jau vaikystėje kažkuri mūsų dalis žino, koks mums kelias skirtas. Tad galiu prisipažinti, kad grįžusi namo po mokyklos, kol laukdavau iš darbo grįžtančių tėvų, žaisdavau koncertus. Šiandien galvoju, kad geriau tą laiką būčiau skyrusi grojimui, bet, kita vertus, gal būtent šie žaidimai ir padėjo užsikrėsti scenos bacila. Nors ne vieną kartą abejojau savo, kaip atlikėjos, keliu, supratau, kad atlikėjo veikla yra tarsi mano laimės vitaminas.

Taigi, mūsų su smuikininke Indre Andruškevičiūte ir violončelininke Asta Krištaponiene suburtas Kauno fortepijoninis trio, šiemet atšventęs vienuolikos metų gimtadienį, man yra fantastiška galimybė papildyti savo gyvenimą.

Kamerinė muzika visada buvo mano mėgstama sritis, dar mokykloje pradėjau groti kameriniame ansamblyje – metais anksčiau, nei to reikalavo programa, akademijoje buvau subūrusi šiuolaikinės muzikos ansamblį. Man muzika – tai pasikeitimas mintimis, energija ir emocijomis. Šis procesas vyksta ir su klausytojais kiekvieno koncerto metu, bet dar intensyviau viskas veikia dirbant ir repetuojant su kitais atlikėjais. Žavi ir fortepijoninio trio galimybės – esame tarsi mažas orkestras, kartu kiekvienas instrumentas turi puikiai išvystytą ir beveik solinę partiją, tad grodama jaučiu nuolatinį buvimo svarbia komandos dalimi jausmą.

– Jau daug metų esate Pažaislio muzikos festivalio projektų kuratorė. Ką jums, kaip menininkei, duoda ši veikla ir kokių gebėjimų, profesinių žinių reikia dirbant tokį darbą.

– Matyt, vaikystėje jau žinojau ir apie šią veiklą, nes buvau aktyvi visokių renginių ir švenčių organizatorė tiek mokykloje, tiek kieme. Kaip minėjote, muziko veikla yra labai įvairialypė ir daugiabriaunė. Man atrodo, labai svarbu jau mokykloje padėti vaikams suprasti, kad jų karjera gali būti daugiakryptė. Juk net garsiausi atlikėjai dažniausiai dirba ir pedagoginį darbą, kai kurie organizuoja savo festivalius, kiti rašo straipsnius, knygas arba dalyvauja įvairiose visuomeninėse veiklose.

Suvokimas, kad kiekvienas turime begalinių galimybių ir jas galima derinti, mane tikrai išlaisvino iš vidinių abejonių. Supratau, kad darbas festivalyje atskleidė visiškai kitą erdvę kūrybai ir suteikė galimybę dalytis meile muzikai kur kas plačiau – su festivalio komanda pastaraisiais metais išsigryninome misiją „Kuriame meilę muzikai“, kuria nuoširdžiai tikiu. Projektų kuratorės pareigos, be gero muzikos pasaulio išmanymo, reikalauja įvairių sričių žinių, čia daug derybų, įvairių techninių detalių derinimo, logistikos, dokumentacijos. Visos šios žinios tikrai praverčia ir net, sakyčiau, būtinos kiekvienam atlikėjui. Tad nors pedagoginiam darbui visada jaučiau pagarbią baimę, nusprendžiau pamėginti pasidalyti karjeros vystymo ir meno vadybos žiniomis su jaunaisiais atlikėjais Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje ir Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Tikiuosi, kad jaunimui tai bus naudinga, o aš pati tikrai išmoksiu naujų dalykų – tai jau supratau besiruošdama paskaitoms!

Darna: Kauno fortepijoninis trio L. Krėpštaitei – tarsi miniatiūrinis orkestras, kuriame visi trys instrumentai skamba vienas kitą papildydami. / S. Baturos nuotr.

– Kaip jūs, remdamasi savo patirtimi, apibūdintumėte šių dienų Lietuvos muzikos klausytoją? Kaip per laiką keitėsi klausytojų pomėgiai, kokius muzikos klausytojų lūkesčius būtų galima nuspėti žvelgiant į ateitį ir kokiomis kryptimis gali vystytis muzikos atlikėjų ir klausytojų santykis?

– Lietuvos muzikos klausytojas – be galo plati sąvoka, kažin, ar čia gali būti kažkokių apibendrinimų. Žinau įvairių tyrimų metu sudarytą standartinį klasikinės muzikos renginių lankytojo apibūdinimą, bet Pažaislio muzikos festivalio arba Kauno fortepijoninio trio koncertuose stebėdama publiką kažkaip matau ne tai, kas apibendrina, bet būtent kiekvieno klausytojo išskirtinumą. Tikiu, kad klasika gali būti įdomi įvairaus amžiaus, išsilavinimo, socialinės grupės žmogui, tik ne visi turi vienodų galimybių su ja susipažinti ir pamėgti. Čia jau prasideda mūsų, kaip atlikėjų ir koncertų organizatorių, darbas. Turime keletą trio koncertų gerbėjų, kurie atvirai pasakė: „Pasirodo, ta klasika gali būti tokia graži!“

Festivalyje siekiame keisti stereotipinį požiūrį į klasikinę muziką, norime, kad festivalis būtų kuo atviresnis ir prieinamesnis visiems. Man giliai įstrigo šviesaus atminimo lordo Yehudi Menuhino žodžiai apie džiaugsmą išgirdus plojimus tarp kūrinio dalių, nes tai reiškia, kad į koncertą atėjo naujas klausytojas.

Nemanau, kad reikia pataikauti publikos skoniui, bet esu tikra, kad reikia įdėti daug daugiau darbo jį vystant, formuojant.

Ką mes, kaip atlikėjai ar organizatoriai, padarome, kad jis jaustųsi laukiamas ir sugrįžtų antrą kartą? Nemanau, kad reikia pataikauti publikos skoniui, bet esu tikra, kad reikia įdėti daug daugiau darbo jį vystant, formuojant, kurti kokybiškas edukacines programas, didinti koncertų prieinamumą žmonėms, turintiems ypatingų poreikių ir negalių. Tikrai nemažai klasikos mėgėjų gyvena mažesniuose miestuose ir miesteliuose, tikras džiaugsmas su jais susitikti keliaujant po Lietuvą ir koncertuojant.

Stebėdama klausytojų pomėgių kaitą matau augančius kokybės lūkesčius ir, man atrodo, tai yra geras dalykas, skatinantis augti ir mus. Klasikinės muzikos koncertuose norisi siekti artimesnio atlikėjo ir klausytojo santykio. Matau, kad koncerto, kuriame pats atlikėjas bendrauja su publika, atmosfera yra visiškai kitokia, man atrodo, jame klausytojas tampa atviresnis, atidesnis, pagavesnis, kartu ir labiau atsipalaidavęs.

Pažaislio muzikos festivalio metu esame numatę pokalbių ciklų su atlikėjais, nes gal tik mums patiems čia viskas taip aišku, o klausytojams iškyla daugybė klausimų, kurių jie neturi galimybės užduoti. Gal pažinti vieni kitus artimiau ir būtų vienas kelių iš muziko širdies į klausytojo širdį?

– Esate ne tik muzikos atlikėja, bet ir mama, pasirinkusi savo vaikus mokyti muzikos toje pačioje Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, kurią ir pati esate baigusi. Taip jūs tęsiate savo ir vyro šeimos muzikines tradicijas. Kiek jums svarbi artimųjų įtaka ir palaikymas einant muzikos keliu ir kokių patirčių ir pasiekimų linkėtumėte savo vaikams, žengiantiems į muzikos pasaulį.

– Labiausiai norėčiau savo vaikams palinkėti rasti savo asmeninį kelią ir drąsos jo ieškant, nepaisant nieko. Muzikos pasaulio artimesnis pažinimas labai papildo augantį žmogų. Matau, kaip Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje mano vaikai mokosi susikaupti, kasdien dirbti, ugdo kantrybę, pratinasi prie viešo pasirodymo – tiek patys grodami, tiek klausydamiesi bendramokslių koncertų. Pagaliau, iš vieno automobilių ralio trenerio girdėjau, kad muzikantų išlavinta rankų ir kojų koordinacija labai praverčia vairuojant! Tad, kad ir kokį kelią vaikai pasirinktų, besimokant muzikos įgytos savybės tikrai pravers. Artimųjų ir kito žmogaus palaikymo reikia kiekvienam, nepriklausomai nuo specialybės. Manau, jei gyventume su mintimi, kad visi esame vieno didelio paveikslo ar muzikos kūrinio dalelės, kad esame susiję ir viskas, ką turime daryti, kad ši simfonija suskambėtų, tai eiti savo keliu ir palaikyti kitą, tai pasaulyje būtų daugiau harmonijos ir taikos – tokio pasaulio linkiu visiems!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių