L. Striogos parodoje – kančia, kuri skatina ieškoti vilties

Nėra lengva atsakyti į klausimą, kas yra viltis. Kiekvienas į jį surastume savo atsakymą. Tačiau visi vieningai sutiktume, kad be vilties žmogaus būtis būtų sunkiau pakeliama. Viltis nuramina, suteikia jėgų ir situacijas, kurios būčiai suteikia sunkumo, atrodo neįveikiamos – palengvina, atverdama kelius į jų sprendimo būdus. Pamąstyti apie viltį, sykiu ir apie jos priešingybę – kančią, paskatina Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato skulptoriaus Leono Striogos personalinė paroda "Viltis kančioje", eksponuojama "Meno parko" galerijoje.

Trečiajame galerijos aukšte slenkstį į ekspoziciją peržengiantį žiūrovą pasitinka ramybė ir tyla, kurios tampa pagrindiniais konstrukciniais parodos architektūros elementais. Ramybė tolygiai juda tarp erdvėje išdėstytų pjedestalų, ant kurių stovi L.Striogos kūriniai, išlikdama nepertraukiama ir stabili.

Žiūrovas, pereidamas nuo vieno kūrinio prie kito, nebalansuoja tarp kardinaliai skirtingų kūriniuose perteikiamų temų ar emocijų. Priešingai: paroda tampa atsiribojimo nuo išorinio pasaulio erdve, kupina vizualios tėkmės, nešančios į vidinį – sielos – pasaulį. Būtent tyla yra svarbiausias veiksnys, suteikiantis galimybę žiūrovui regimas išorines formas pajausti, suvokti vidumi.

Ekspozicijų erdvė užpildyta nedidelėmis, medinėmis skulptūromis, kurias vizualiai jungia autorinė – kapotinė – L.Striogos technika, pasakoja vidinio žmogaus pasaulio istoriją, todėl svarbesnis nei išorinė forma tampa kiekvienos skulptūros vardas (pavadinimas), kuris palydi žiūrovą ieškoti jo prasmės, aido savo viduje.

Būtent tyla yra svarbiausias veiksnys, suteikiantis galimybę žiūrovui regimas išorines formas pajausti, suvokti vidumi.

Pavadinimas tampa pirmu kūriniu pasakojamos istorijos, kurią pratęsti raginamas žiūrovas, sakiniu. Parodos erdvėje sklandančios istorijos yra susijusios su ryšio su protėviais paieškomis, gimtosios vietos svarbos ir reikšmės apmąstymu, santykio su savimi pačiu suvokimu. Skulptorius paskatina žiūrovą atsigręžti į tikėjimą, ieškoti autentiško ryšio su Dievu, atkurti pasitikėjimą angelais. O taip pat L.Strioga atveda žiūrovą prie filosofinių klausimų apie gyvenimą, prasmės paieškas jame. Minimalizuotos, išgrynintos, tačiau nenudailintos skulptūrų formos, savyje talpina sudėtingus žmogaus būties klausimus. Galbūt ne į visus juos parodoje apsilankiusiam žiūrovui lemta surasti atsakymus, nes vertingesnis už juos yra ieškojimo procesas, tačiau susidurti su šiais klausimais ir juos apmąstyti yra svarbi, reikšminga patirtis kiekvienam.

L.Striogos parodoje žiūrovas raginamas susitikti ne tik su pačiu savimi. Antroji ekspozicijos dalis yra skirta svarbioms, iškilioms lietuviško meno lauko asmenybėms: Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, Jonui Mekui, Valentinui Antanavičiui, Alfonsui Vilpišauskui, Edmundui Saladžiui ir kt. Jautriuose portretuose skulptorius akcentuoja rimtį: portretuojamieji vaizduojami susikaupę, jų žvilgsniai nukreipti tiesiai, veiduose įžiūrimas liūdesys, galbūt net kančia. Tačiau atnešanti ne neviltį, o, priešingai, skatinanti ieškoti vilties, nepasiduoti.

Eitvydo Kinaičio nuotr.

90-ajam skulptoriaus jubiliejui skirtoje parodoje sukaupta L.Striogos įgyta gyvenimo išmintis, kuria menininkas dalijasi su žiūrovu, yra dovana kiekvienam, savo gyvenime ieškančiam prasmės.



NAUJAUSI KOMENTARAI

va cia

va cia  portretas
tai ,,menas ,,

Alis...

Alis... portretas
nusižiūrėjo į Velykų salą...
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių