Žvelgiant į joje pristatomus darbus, atsiskleidžia įvairiausi gamtoje menininkės sutikti velnio pavidalai: vienuose kūriniuose jis – gaidys su arklio galva, kituose – vištelė, kurios formos primena moteriškus apvalumus, ar godžiai pavalgyti mėgstantis vyras, įkalintas žiurkės pavidale. "Velnias yra būtybė – jis nei žmogus, nei gyvūnas", – atskleidžia grafikė.

Apie daugybę velnio veidų, svarbiausią inspiracijų šaltinį, lydintį nuo vaikystės, gamtą ir lietuviškas stebuklines sakmes, pasakas, kurstančias menininkės vaizduotę ir išlaisvinančias ją iš bet kokių ribų, kalbamės su S.Pečiūnaityte.

Lietuvių tautosaka su visais kipšais, ožiais yra patys gražiausi kūrybos lobiai ir beribė išminties gelmė.

– Pagonys velnią siejo su vargšų globa, žemės lobių sergėjimu, nesąžiningų, blogų žmonių baudimu, o krikščionybėje velnias tapatinamas su blogąja dvasia, laikomas pragaro valdovu. Kodėl susidomėjote būtent šiuo personažu? Kurią – pagoniškąją ar krikščioniškąją – pusę renkatės jūs?

– Velnias į mano paveikslus atėjo iš vaikystės tvarto, kuriame tupėjo ant laktos kartu su vištomis ir kalakutais, krebždėjo tarp ožkos ragų. Kadangi mano kūryba yra animalistinė, vaizduoju spalvingą gyvūnijos pasaulį ir visa, kas susiję su gyvūnais: jų gimimą, mirtį, džiaugsmus ir vargus, grožį, švelnumą, buitiškąją mistiką, išlikimą, terapinį, simbolinį santykį su žmogumi. Gyvūnai, kaip objektai, nuolat kirbina mano vaizduotę. Norisi juos pavaizduoti kaip sužmogintas, velniškas, buitiškas ar animacines būtybes. Mano kūrinių veikėjams tinka posakis: "Višta – ne paukštis, ožka – ne gyvulys, o boba – ne žmogus". Būtent gyvas santykis su kaimu ir atnaujinta pažintis su A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus velnių kolekcija paskatino surengti personalinę parodą "Velnias iš gamtos". Velnias mano grafikos darbuose zoologinis, kaimiškas, visiška priešprieša tikrajai nelabojo esmei. Būdama menininkė, renkuosi atstovauti sudvasintai, mielai, kaimiškai gamtos pusei.

Ave vita, chiken.

– Svarbus parodoje eksponuojamų kūrinių inspiracijų šaltinis – ne tik jūsų šviesūs atsiminimai iš vaikystės, praleistos kaime, bet ir velnio įvaizdis lietuvių mitologijoje, tautosakoje. Ar jūsų atmintyje yra įstrigusi vaikystėje girdėta sakmė, pasaka, kurioje velnio personažas buvo labai ryškus, įsimenantis?

– Kadangi vaikystė prabėgo Suvalkijos kaime, kur visa krūtine galėjau kvėpuoti šiltu vasaros vakaro oru, kur galėjau pribėgti ir apsikabinti bulvių vagoje stovintį, pavargusį nuo darbų arklį, dienų dienas tupėti su prijaukintu gaidžiu ant krosnies ar sena močiutės skepeta gaudyti ir valyti snukučius paršavedės kiaulės atvestiems paršiukams, šis gyvas, artumo gyvūnams patyrimas ir dovanojo man laimę suvokti velnią kitaip. Ryškus velnio personažo prisiminimas kyla iš dviejų stebuklinių vaikystės pasakų: vienoje, atsimenu, velnias žmogui nori pakenkti, bet  pats lieka žmogelio pergudrautas, nes, kol pasakoje kipšas aplekia pasaulį, skaičiuodamas, kurių – kreivų ar tiesių – pušų yra daugiau, žmogelis iš jo kėslų išsigelbėja pasitelkęs savo išmintį. Kitoje pasakoje, pamenu, velnias kumelę bandė ant rankų nešti, bet ir šioje istorijoje žmogus išradingai išsisuko iš nelabojo pinklių. Galvoju, kad nieko gražesnio už lietuvių pasakas ir sakmes nėra. Lietuvių tautosaka su visais kipšais, ožiais yra patys gražiausi kūrybos lobiai ir beribė išminties gelmė.

– Kaip manote, ar, atsigręžusi į savo kultūrinį paveldą, galite paskatinti jaunąją kartą taip pat jį atrasti iš naujo, tyrinėti, semtis įkvėpimo?

– Menas yra skirtas ne arkliui, ne medžiui, o žmogui ir jis turi nešti šviesą. Todėl, jei lietuvių tautosakoje, mitologijoje atradau šviesą, mano užduotis – ją paskleisti taip plačiai, kiek tik galiu.

Žilė galvon, kipšas uodegon.

– Kokias velnio savybes siekėte išryškinti savo darbuose? Galbūt jūsų vaizduojamas kipšas įgavo naujų bruožų, kuriuos jam suteikėte jūs?

– Kūryboje man svarbios gyvūnų snukučių išraiškos, kūno judesiai, natūralistinė jų esmė, ypač kailio ar odos faktūra. Gyvūno pavidalu paveiksluose kartais tampa net žmogaus būsenos. Todėl mano vaizduojamas kipšas įgauna visai ne velniui, o žmogui ar gyvuliui būdingų bruožų. Man labai įdomus "mielo atstumtojo" personažas, todėl mano velnias dažnai būna sutrikęs, pamestas, apgautas, kartais – kvailas ar įsimylėjęs, užsižiopsojęs. Dažnai jis tampa asmeniniu ir nuosavu, turi gyvūno murziną snukutį, bet kartu yra su žmogaus rankomis, pėdomis. Jį, susivėlusį, šiaudais apkibusiu kailiuku, girdžiu bruzdant tvarte, po karvės tešmeniu.

– Jūsų grafikos darbus įkvėpė ir A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje eksponuojama įspūdinga velnių kolecija. Žvalgantis į jos eksponatus, kas labiausiai traukė jūsų žvilgsnį?

– Lankantis muziejuje apima pagarbos, pasigėrėjimo jausmai, nes šis muziejus yra išskirtinis mūsų kultūros, lietuvių liaudies meno ir tautosakos reiškinys. Jis – toks vienintelis, unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tai puiki vieta susibėgti, susirokuoti visiems pasaulio kipšams po vienu stogu. Kolekcijoje man labiausiai patiko velnių portretai, juose atsiskleidžiančios mimikos, tačiau giliausiai į širdį įkrito pats mažiausias muziejaus velniukas, kurį galima įžiūrėti tik per didinamąjį stiklą. Kai po ilgo laiko apžiūrėjau ekspoziciją iš naujo, jį pražiopsojau, todėl ieškant velniuko teko apeiti visą parodą dar kartą. Atnaujinta pažintis su A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejumi – tai prasminga patirtis, paskatinusi mane prisiliesti prie šaknų, vaikystės kaimo, folkloro, lietuviško gyvūnijos ir gamtos pasaulio, laumių pasakų. Gali būti, kad matyti eksponatai ožio pavidalu prašuoliavo pro mano kūrybą.

Žiurkius.

– Velnias – įdomus personažas, gebantis įsikūnyti į paukščius, roplius, antropomorfines būtybes. Koks buvo kūrybinis procesas kuriant tokį nepastovų personažą?

– Pakviesta muziejuje surengti teminę personalinę parodą ir pasikalbėjusi su parodos kuratoriumi, menininku Gintaru Kušliu bei muziejaus vadove Jurgita Vainiuviene, sužinojau gražių ir įdomių dalykų apie velnius. Pasirodo, velnias gali pasiversti ne tik ropliu ar paukščiu, bet ir kiaule, juodu arkliu, juodu kiškiu ar gaidžiu, šunimi, katinu. Nustebau išgirdusi, kad Perkūnas nuolat tranko kipšą, nes tas jo laumes vilioja. Taip pat sužinojau, kad velnio moteriškas atitikmuo yra ragana, pelė, geležinės varlės, lietuviški baliniai vėžliai. Velniui vaizduoti mene pasitelkiamas animalistinis pavidalas, todėl aš – menininkė animalistė – pasijutau savo rogėse. Intuityviai pajaučiau, kad mano vaikystės tvarto žvėrinčius su visa reptilijada, kurią auginu dabar, puikiai pritaps prie muziejaus velnių. Tada prasidėjo kūrybinis procesas – ieškojimai, eskizai. Nuo didelių formatų piešinių perėjau prie išgrynintos tradicinės grafikos, todėl paroda kamerinė, labai šilta ir jauki.

Geriausias.

– Grafikos technika – sausa adata, kuria pasirinkote pasakoti apie velnią, puikiai papildo parodos temą. Šią techniką pasirinkote intuityviai?

– Gražiausiai ir stipriausiai mano kūryba skleidžiasi per grafiškas linijas. Velnias yra prieštaringas personažas, todėl jam vaizduoti puikiai tinka sausos adatos technika, nes ja kurtuose darbuose labai daug laisvės. Adata raižoma linija mano idėjos susijungia su širdimi ir tampa meniniais vaizdais.

Tinginys.

– Kaip manote, ar, atidariusi šią parodą, užbaigėte pokalbį su velniu, ar jį pratęsite galbūt pasirinkusi kitą techniką?

– Kūrybinė velniava menininką lydi visą gyvenimą. O gražūs ir geri dalykai turi tęstinumą. Labai džiaugiuosi, kad gerų ir talentingų žmonių dėka mano animalistinės grafikos paroda išvydo dienos šviesą ir manieji gyvūnai surado savo vietą. Tikiuosi, kad grafikos linija dar persikels į didesnius formatus, kitąsyk nutverdama ir vieną kitą spalvą.

Kas? paroda "VELNIAS IŠ GAMTOS".

Kur? A.ŽMUIDZINAVIČIAUS KŪRINIŲ IR RINKINIŲ MUZIEJUJE.

Kada? Veikia iki balandžio 18 d.