Vienas kitą abu muzikai pažįsta jau seniai – kartu studijavo Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijoje, o dabar abu dėsto Karališkoje Škotijos konservatorijoje Glazge. Be bendrų profesinių lokacijų juos sieja ir faktas, kad abu yra labai mylimi studentų. Ne vienas jų akcentuoja ne tik jų profesinį meistriškumą, bet ir nuoširdų betarpišką bendravimą, kuris jaučiamas ir jų muzikavime.

Darna ir kuklumas

Pirmąją koncerto dalį įrėmino opusai keturioms rankoms – pradžioje skambėjo Franciso Poulenco Sonata keturioms rankoms, o pabaigoje – Antonino Dvožako Slavų šokiai op. 72 nr. 2 ir op. 46 nr. 1.

Visi kūriniai – neilgi ir gana lengvo turinio, be didelės filosofinės gelmės, tačiau skirtingo stiliaus. Neoklasicistinė prancūzo F.Poulenco sonata nuskambėjo darniai ir paprastai – toks veikiausiai buvo ir paties kompozitoriaus sumanymas.

Panašią interpretaciją P.Geniušas bei F.Pavri pasirinko ir atlikdami A.Dvoržako Slavų šokius. Ir nors šis kūrinys – tipiškas romantizmo pramoginės muzikos pavyzdys, pianistai jį taip pat atliko kukliai ir paprastai, išvengdami didelės pompastikos, šventiškumo momento ir pernelyg didelio romantizavimo. Viena vertus, tarsi nusižengdami įprastam, plačiai paplitusiam romantinės muzikos atlikimui, kita vertus – labai patraukliai, veikiau intelektualiai nei saloniškai ar šabloniškai.

Labiausiai žavėjo F.Pavri pianisto gebėjimas derinti du skirtingus pradus – racionalumą ir emocionalumą.

Racionalumas ir emocijos

Pirmoje koncerto dalyje taip pat skambėjo ir keletas impresionistinių opusų – tai Maurice'o Ravelio "Undinė" iš siuitos "Nakties gasparai" (atliko F.Pavri) bei "Valsas" (atliko P.Geniušas) ir Claude'o Debussy "Džiaugsmo sala" (atliko F.Pavri).

Šie buvo atliekami dviem rankomis. Beje, visi trys kūriniai savo stilistika buvo gana panašūs, tad buvo labai įdomu palyginti, kaip kone tokią pačią muziką interpretuoja skirtingi atlikėjai. O skirtumas buvo išties didelis – pirmasis grojęs F.Pavri buvo labiau kameriškas, santūrus. Jis išmaniai išryškino skirtingus faktūros sluoksnius, kurių tiek "Undinėje", tiek "Džiaugsmo saloje" pasirodė netikėtai daug, organiškai priderindamas prigesintus romantizmo atspalvius. Tokia interpretacija pasirodė kiek netikėta, tačiau originali.

O labiausiai žavėjo F.Pavri pianisto gebėjimas derinti du skirtingus pradus – racionalumą ir emocionalumą. Klausantis neapleido mintis, kad šis muzikantas scenoje kuo puikiausiai kontroliuoja ne tik savo atliekamą muziką technine ir psichologine prasme, bet ir publiką bei viską, kas vyksta aplink.

Naujos spalvos

Visiškai priešingas buvo P.Geniušas – chaotiškas, spontaniškas, lyg nesistengiantis sąmoningai kontroliuoti muzikinio vyksmo, tačiau labai charizmatiškas.

Grodamas M.Ravelio "Valsą", jis visą faktūrą suliejo į įvairiomis spalvomis mirguliuojančią visumą, tarsi leisdamas sau improvizuoti.

Atsisakydamas romantizmo prieskonių, šį kūrinį jis tam tikra prasme priartino prie džiazo estetikos. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad kūrinys skambėjo paviršutiniškai. P.Geniušo grojamas "Valsas" gana taikliai atspindėjo numanomą paties M.Ravelio emocinį kontekstą – tragiškas pokario Europos nuotaikas ir savo paties vidinę tragediją, nerandant ramybės asmeniniame ir profesiniame gyvenime. Tradiciškai šis kūrinys atliekamas labai niūriai, tačiau P.Geniušas "Valsą" kartkartėmis nuspalvindavo vaiskesniais atspalviais ar džiazo estetikos elementais. Beje, džiazą mėgsta ne tik P.Geniušas – jį mėgo ir M.Ravelis.

Tuo pačiu ritmu

Antroje koncerto dalyje skambėjo Igorio Stravinskio baleto "Šventasis pavasaris" aranžuotė fortepijonui keturioms rankoms. Tiksliau – tąkart skambėjo net du fortepijonai.

Šis kūrinys, kadaise sukėlęs tikrą revoliuciją muzikos pasaulyje, buvo visai kitokios estetikos nei skambėjusieji pirmoje dalyje. Jis – modernus, tačiau ne pernelyg sudėtingas klausyti, be to, turintis ir lietuviškumo bruožų: I.Stravinskis muzikinei medžiagai panaudojo keletą lietuvių liaudies dainų. Apie visa tai pats papasakojęs P.Geniušas sėdo prie fortepijono su savo kolega F.Pavri ir abu nustebino idealia darna – regis, vienas buvęs racionalus, kitas impulsyvus, transformavosi į vieną kūną, gebantį kvėpuoti net ne vienu, o tuo pačiu ritmu.

Ritmas, beje, čia toli gražu ne metafora – jį I.Stravinskis iškėlė aukščiau melodijos. Nustebino, kad du žmonės, ką tik pademonstravę visiškai skirtingą to paties dalyko viziją, galėjo įrodyti, jog buvimas ryškiomis asmenybėmis visai netrukdo darniai ir organiškai dirbti komandoje. O apžavėtos publikos paprašyti, padovanojo ir bisą – György Kurtago fortepijonui transkribuotą Johanno Sebastiano Bacho "Gottes Zeit ist die Allerbeste Zeit", kuriame atskleidė lyrišką savo pusę.

Genialiai paprasta

"Pokalbiuose be žodžių" sužavėjo ne tik nuostabieji pianistai P.Geniušas ir F.Pavri, bet ir jų pasirinkta programa. Ji nebuvo suformuota iš tų kūrinių, kuriais dažniausiai pianistai nori parodyti savo profesinį meistriškumą, daugelyje jų nebuvo ir didesnės filosofinės ar psichologinės gelmės. Tai buvo muzika, skirta veikiau klausymui nei gilesnėms analizėms: nedidelių apimčių, tarsi ir nelabai įpareigojanti. Tačiau ji parinkta ne iš populiariosios muzikos pasaulio, todėl intelektuali. Beje, tai toli gražu nereiškia, kad skambėję opusai nebuvo sudėtingi technine prasme.

Įdomu, jog beveik visus skambėjusius kūrinius sieja faktas, kad jų premjeros įvyko XX a. pradžios Paryžiuje, kur vyravo bohemiška aplinka, o menininkai bandė trinti ribą tarp populiaraus ir akademinio meno. Ir nors "Pokalbiuose be žodžių" iš pirmo žvilgsnio Paryžiaus dvasia nedvelkė, P.Geniušas ir F.Pavri tuometę atmosferą tam tikra prasme atkūrė – atlikdami kūrinius, tuomet labai pamėgtus ne tik kritikų, bet ir paprastų žmonių. Ne veltui dažnai sakoma, kad genialumas slypi paprastume.