Šią savaitę A. Aleinikovas kartu su grupe atlikėjų iš Lenkijos (Joanna Kisiel, Agata Omelańska, Barbara Krupa, Valentyna Shaiko, Lizzy, Mareku Gluzińskiu) pristatys performansą „Lucidity“. Sausį Vroclave pirmą kartą parodytas performansas (kuratorė Paulina Brelińska-Garsztka (Lenkija), kurio organizatoriai – Kauno bienalė ir Vroclavo kultūros institutas), yra ES platformos „MagiC Carpets“ ir galerijos „Meno parkas“ projekto „Eteris. 2023“ dalis, kurį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Pokalbis su menininku – apie jo kūrybos kelią, darbą Vroclave su vietos bendruomene ir ko žiūrovai gali tikėtis performanso metu.

– Esi tarpdisciplininio meno kūrėjas, tavo kūryboje susipina daug skirtingų meno rūšių. Gal gali apibūdinti, kas tave domina mene, kūryboje ir dirbant su skirtingomis žmonių grupėmis?

– Esu smalsus, todėl man patinka labai skirtingos temos. Mane domina kvantinė mechanika, realybės tema, juodosios skylės, bet ir žmogus, jo semantinė struktūra. Jei nežinau, kaip kažkas veikia, man smalsu išsiaiškinti.

Kalbant apie darbą su bendruomenėmis – stengiuosi būti empatiškas. Rezidencijos Vroclave metu stengiausi neateiti su paruošta idėja ir veiksmų planu, nes manau, kad dirbant su bendruomene tai nepadeda. Turi dirbti realiu laiku ir stebėti, ką bendruomenė gali tau suteikti, kuo ji gyvena. Priešingai nei tradiciniame dramos ar šokio teatre, kur ateina režisierius ar choreografas su idėja, o aktoriai ar šokėjai yra atlikėjai ir taip bandoma įgyvendinti vieno žmogaus ar grupės viziją. Man šis procesas šiame kūrybiniame etape nelabai įdomus. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete baigiau vaidybos studijų programą ir per tuos ketverius metus įgijau patirties mokydamasis kurti tradiciniame teatre.

Tuomet Prahoje, Performatyvaus meno akademijoje, studijavau alternatyvaus teatro režisūros magistro programoje. Studijų metu turėjau visko mokytis iš naujo. Šioje akademijoje mokėmės kolektyvinės kūrybos, kur turinį kuri su kitais žmonėmis, komanda. Darai koliažus iš skirtingų turinių, medžiagų, vizualiojo meno, atlieki meninius tyrimus ir galiausiai kažką iš to sukuri. Kitaip sakant, daugiau dėmesio skiri procesui, nei galvoji, kaip įgyvendinti vieną ar kitą idėją ir pasiekti rezultatą.

– Nors esi jaunas menininkas, tačiau tavo kūrybinė biografija labai įvairiapusė. Gal, žvelgdamas į savo kūrybinę istoriją, galėtum išskirti laikotarpį, kuris tau buvo reikšmingiausias ir kodėl? Kaip įvardytum kūrybinį laikotarpį, kuriame esi dabar?

– 2017 m. kūriau spektaklį „#Yolo“, kuris buvo konstruojamas iš dokumentinių istorijų. Jis buvo apdovanotas „Fortūnos“ diplomu. Buvau trečiame studijų kurse ir tai man buvo reikšmingas įvertinimas. Kadangi esu savikritiškas, sunku savo kūrybą teigiamai vertinti. Tačiau, kai būdamas 22-ejų, iš profesionalios komisijos gauni tokį įvertinimą, pagalvoji, kad galbūt turi kažką įdomaus pasiūlyti. Nors savikritiškumo strėlės – šalia, bet jos su laiku neberezonuoja taip stipriai.

Kitas svarbus etapas buvo, kai mane priėmė į Prahos performatyvaus meno akademiją, nes ten buvo didžiulis konkursas, o po visų etapų  priėmė mus šešis. Tai buvo antras kartas, kai pajutau, kad kažką darau gerai.

Kai suvokiu, kaip kažkas veikia ar gali vykti, tampa nebeįdomu. Vis sugrįžta organiškas noras domėtis ir sužinoti.

Dabar man vis dar ieškojimų periodas, galbūt taip ir liks. Kai suvokiu, kaip kažkas veikia ar gali vykti, tampa nebeįdomu. Vis sugrįžta organiškas noras domėtis ir sužinoti. Dabar jaučiuosi tvirtesnis nei anksčiau, bet vis dar esu paieškose. Dirbu dėstytoju, turiu kitų projektų, tad darbas su žmonėmis man yra įdomus ir vis prisimenu savo ankstesnes kūrybines mintis, kurios dabar vėl tampa aktualios. Galbūt anksčiau joms gvildenti neturėjau pakankamai žinių ar patirties.

– Kauno publikai kovo 17 ir 18 d. galerijoje „Meno parkas“ pristatysi tarpdisciplininį performansą „Lucidity“. Tai mėnesį trukusios „MagiC Carpets“ rezidencijos Vroclavo kultūros institute, Lenkijoje, vykdytos kartu su vietos bendruomene, rezultatas. Koks buvo šios rezidencijos tikslas ir ko žiūrovai gali tikėtis dalyvaudami šiame performanse? Ar jie bus įtraukti į pasirodymo veiksmą?

– Šis procesas prasidėjo 2022 m. vasarą, kai gavau iš Kauno bienalės pasiūlymą vykti reziduoti Vroclave. Esu bendradarbiavęs su „MagiC Carpets“ anksčiau. Kartu su aktore kolege Edita Niciūte dirbome prie bendruomenei skirto projekto Kaune „Eiliuoti Šilainių kiemai“. Šiai rezidencijai buvo ieškomas menininkas, kuris dirbtų su kūno tema, tad nusiunčiau savo CV ir rezidencija buvo patvirtinta. Aptariant galimas idėjas prisiminiau, kad Prahoje buvau paruošęs šią koncepciją ir planavau ją įgyvendinti. Deja, dėl pandemijos planai nusikėlė. Kadangi idėja vis tiek atrodė įdomi, panaudojome jos pagrindą kūrybinėms dirbtuvėms.

Mano pagrindinė mintis, arba tiriamasis laukas, buvo klausimas, kaip suvokiame kūną dabar, kas yra tas kūnas, kokie jo įvaizdžiai yra virtualiojoje erdvėje, kaip jis kinta, kokie mūsų reikalavimai jam pereinant į skaitmeninę realybę. Turėjome numatę pagrindinius metodus. Tai somatinis judesys, automatinis rašymas, ekstatinis šokis, kuris susipina su reivu, ir kaip vieną iš technologinių aspektų pasiėmėme 3D skenavimą. Žiūrėjome, kokios yra galimybės nuskenuoti 3D kūną ir kaip jis rezonuoja, kai deriname besikeičiantį maketą su fiziniu kūnu. Mes galvojome apie „Meta“, kuris vis tiek ateityje bus išvystytas iki tokio lygio, kai galėsi gulėti lovoje užsidėjęs 3D akinius ir būti virtualiajame bare.

Manau, kad ateityje atsiras du ryškūs pasauliai. Vienas iš jų bus visiškai skaitmeninis, o kitas – materialioji (fizinė) realybė, kurioje atsiribojama nuo skaitmeninių technologijų, išmaniųjų priemonių ir koncentruojamasi tiktai į gamtą, kūniškumą.

Manau, kad dabar keičiasi kūno suvokimas. Ta naujoji realybė – kokia ji yra iš tikrųjų? Ar ji tik skaitmeninė, ar tarpinė, ar kokia? Manau, kad ateityje atsiras du ryškūs pasauliai. Vienas iš jų bus visiškai skaitmeninis, o kitas – materialioji (fizinė) realybė, kurioje atsiribojama nuo skaitmeninių technologijų, išmaniųjų priemonių ir koncentruojamasi tiktai į gamtą, kūniškumą.

Pats pasirodymas yra kūrybinio proceso koliažas. Jame yra ir somatinio judesio, ir reive sutinkamos choreografijos, kuri, skambant technomuzikai, nukelia atlikėjus ir pasirodymo stebėtojus į kitą realybę. Visos naudojamos priemonės yra skirtos tam, kad rezidencijos dalyviai, kurie pasirodys, ir žiūrovai, kurie stebės šį pasirodymą, galėtų patyrinėti savo kūną per somatiką, aktyvų šokį, galiausiai gautų naudingos, galbūt naujos informacijos apie savo kūną. Spektaklis turi tam tikrą choreografiją, bet jame yra ir daug laisvės.

Performanso metu yra dvi projekcijos. Vienoje rodomi tekstai, kurie yra suformuoti kūrėjų ir kurių dramaturgijoje susipina trys pagrindinės temos – tamsa, kūnas ir identitetas. Automatinio rašymo metodu sukonstruotus tekstus papildo vokiečių filosofų Wernerio Heisenbergo ir Jano Christopho Westerhoffo, amerikiečių neurologo Davido Eaglemano ir eksperimentinės psichologijos profesoriaus Briano Rogerso mintys.

Kitoje projekcijoje yra dokumentiniai kadrai iš dirbtuvių ir 3D kūnų skenai, kuriuos suformavome dirbtuvių metu.

Mano nuomone, pasirodymas yra labai dinamiškas ir kintantis. Jis yra kaip kelionė. Kadangi erdvėje, kurioje šis performansas bus pristatytas, nėra daug vietos, pasirodymas bus gan intymus. Kalbant apie žiūrovų įtrauktį, ji yra, bet nenoriu išduoti, kokia.

– Esi minėjęs, kad pasirodymas yra apie kūną, kuris egzistuoja technologijų amžiuje. Kaip manai, ar mes vis dar galime egzistuoti įprastoje, materialioje realybėje, ar mums lemta paskęsti virtualiajame pasaulyje?

– Kas yra ta realybė? Manau, kad ją kiekvienas susikuria, suvokia, interpretuoja savaip.

Galvoju, kad vis dar įmanoma egzistuoti realybėje be technologijų, bet tai vis sunkiau ir sunkiau. COVID-19 pandemijos laikotarpis įrodė, kad kai mes metus praleidome uždaryti savo namuose, tai turėjo (ir vis dar turi) ilgalaikių padarinių. Man atrodo, kad pandemija buvo tam tikra bendra žmonijos trauma ir mes vis dar ją gydomės. Daugelis žmonių net nesuvokia, kad ji baigėsi, kad jos padariniai tęsiasi. Jie mano, kad jeigu ji teoriškai baigėsi, viskas, ji nebeegzistuoja, gyvename toliau. Tačiau, pavyzdžiui, pokalbiai per „Zoom“ platformą, socialines medijas, hibridinis darbo pobūdis, nuotolinis mokymasis tapo neatskiriama mūsų gyvenimo dalis.

Neseniai Miunchene dalyvavau kultūros žurnalo pristatyme ir ten buvo grupelė jaunų žmonių, kurie nebesinaudoja socialinėmis medijomis. Neabejoju, kad tokių žmonių yra ir Lietuvoje – tik galbūt jų taip dažnai nesutinkame. Galbūt dabar esame pereinamajame periode, kai suvokiame, kad tas „skrolinimas“, buvimas „Facebook“ ar „TikTok“ platformose… iš tikrųjų nelabai duoda naudos. Tai, žinoma, gali būti gera priemonė, pavyzdžiui, efektyviau susirinkti informaciją. Manau, kad dalis žmonių grįš į žemiškesnę, kūniškesnę realybę, ir bus tokių, kurie pereis į skaitmeninį pasaulį. Mokslininkai dirba prie to, kaip mūsų smegenis perkelti į debesį (cloud‘ą), bet kol kas nesėkmingai.

Mokslininkai dirba prie to, kaip mūsų smegenis perkelti į debesį (cloud‘ą), bet kol kas nesėkmingai.

Ateitis yra mums paruošusi daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, dirbtinį intelektą, kuris, mano nuomone, dar nepasiekė aukščiausio taško. Galiausiai, realybė yra sutartinė, mes sutariame, kas ji yra ir kolektyviškai apibūdiname. Lukaszo Twarkowskio spektaklyje „Respublika“, kuris buvo pastatytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir kuriame man teko džiaugsmo dirbti, yra tokia frazė: „Jeigu mes visi sapnuojame tą patį sapną – tai tampa realybe.“

– Kadangi šios rezidencijos metu dirbai su skirtingų sričių žmonėmis, gal gali papasakoti, kuo skiriasi darbas su scenos profesionalais ir neprofesionaliais kūrėjais? Kokius metodus naudojai atrasdamas jų kūrybiškumą ir panaudodamas jį kuriant performanso struktūrą?

– Pagrindinis skirtumas dirbant su profesionalais ir neprofesionalais, yra kalba, kurią vartoji. Jei dirbi profesionaliame dramos ar šokio teatre, tai dirbi su žmonėmis, turinčiais meninį išsilavinimą, tad, tikėtina, kad jūs vartojate panašią kalbą, turite panašų požiūrį ir suvokimą tam tikrais klausimais. Dirbant su bendruomenėmis ir atvažiuodamas iš kitos šalies, negali įsivaizduoti, su kokiais žmonėmis dirbsi, kuo jie domisi ir kuo gyvena. Todėl, man atrodo, labai svarbu išlikti empatiškam, kad gebėtum pastebėti kiekvieną individualiai, gauti iš jo kokios nors informacijos, kuri galėtų būti naudinga kūrybos procesui ir kartu tam pačiam asmeniui. Manau, kad dirbant su bendruomenėmis taip pat yra žmonių, profesionalų, kurie ateina su konkrečia idėja ir jie kartu ją įgyvendina. Tai vis tiek smagu tos bendruomenės žmonėms, kurie turi daugiau laiko ir gali kažką naujo atrasti. Man įdomūs patys žmonės, kuo jie gyvena čia ir dabar.

Pagrindinis metodas, kurį naudojau kūrybos procese, buvo somatinis judesys. Turėjome daug ilgų meditatyvių sesijų, kur su savo kūnu peržengdavome individualias ir kolektyvines ribas. Pavyzdžiui, prisilietimo baimė, kai vienas kito nepažįsti. Smagu matyti, kaip proceso pabaigoje dirbtuvių dalyviai tampa atviresni, labiau prisileidžiantys kitus ir laisvesni. Pagrindinis elementas buvo meditatyvi, gana rami atmosfera. Stengiausi sukurti meditatyvią, saugią terpę, kurioje žmogus gali pasitikėti tavimi, kitais žmonėmis ir pačiu procesu.

Kai žmogus atsiveria – tau, kaip kūrėjui, reikia stebėti, kokių temų atsiranda. Man svarbu išmokti stebėti kūrybos procesą ne per savo prizmę ar žiūros tašką, bet per tokį, pavadinkime, baltą lapą. Juk kai stebi per savo prizmę, automatiškai kuri savo naratyvą. Tai turbūt  neišvengiama, nes proceso pabaigoje vis tiek kuri bendrą elementų kompoziciją. Tačiau kai turinys kyla iš atlikėjų, jis tampa jiems artimesnis ir unikalesnis, todėl man atrodo svarbu nepulti jo interpretuoti per savo prizmę. Būtent tada gali pamatyti, kas yra šie žmonės ir kuo jie gyvena. Mūsų sceniniuose pastatymuose trūksta buvimo tikram, o tai vyrauja Skandinavijos šalyse, vis labiau populiarėja Vakaruose. Socialinės medijos tarsi atskiria mus nuo tikrumo, žmonės pavargsta nuo savo įvaizdžio, todėl ieško būdų, kaip iš jo ištrūkti, arba tikresnių, nesumeluotų patirčių. Tai, kad visos vietos į šį performansą buvo rezervuotos per tris dienas, galbūt irgi rodo, kad žmonėms reikia kitokių, autentiškesnių, patirčių.

– Reivas užima svarbią vietą XX a. pabaigoje kaip pasilinksminimo, bet kartu ir išsilaisvinimo būdas, kuris vėliau virto tam tikru maištu prieš tuometę valdžią. Ką tau asmeniškai reiškia reivas ir kodėl pasirinkai jį kaip vieną iš kūrybos elementų šioje kūrybinėje laboratorijoje-pasirodyme?

– Su reivu susipažinau neseniai. Tai įvyko po spektaklio „Lokis“ (rež. Lukaszas Twarkowskis, 2017). Tuo metu buvo ištikusi tam tikra kūrybos krizė, kai svarsčiau išeiti iš teatro, ir tuomet atsitiko „Lokis“. Tai buvo pastatymas, kuris mane labai sudomino ir parodė, kad teatras gali būti kitoks. Po „Lokio“ premjeros parašiau Lukaszui ir paklausiau, ar nebūtų galimybės dirbti kartu. Paskui kartu dirbome prie spektaklio „Es war einmal das Leben“ Vokietijoje (Hanoveryje) ir „Respublikos“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Būtent tuomet ir prasidėjo mano aktyvesnis domėjimasis reivo subkultūra, naujosiomis medijomis ir tarpdisciplina teatre.

Reivas tampa mūsų dienų ritualu ir populiarėja ne tik mūsų šalyje.

Reivas turi savo istoriją, bet jis vis labiau populiarėja šiandienos kontekstuose. Pavyzdžiui, Vokietijoje daugiau žmonių eina į technomuzikos vakarėlius, reivą nei į popmuzikos koncertus. Tai rodo, kad reivas tampa mūsų dienų ritualu ir populiarėja ne tik mūsų šalyje.

Tyrinėjant gali atrasti minčių, kad reivas tėra eskapizmo forma, kad jis –  šalia preparatų naudojimo, tarsi norėtum nuo kažko pabėgti. Tačiau aš ne visai su tuo sutinku. Pavyzdžiui, Ukrainoje yra daromi reivai atstatant karo metu sugriautus miestus. Skamba tranki muzika ir visi prisideda atstatant sugriautą vietovę ar pastatą. Reivas yra daugiau nei eskapizmas, tai netgi tam tikras gyvenimo būdas, kultūra. Jis suteikia individualią, bet kartu įtraukia ir į grupinę patirtį.

Reivas yra nuostabi patirtis, kuri gali padėti tau atrasti kažką naujo savyje. Kaip ir meditacija. Ji lygiai taip pat  gali nuvesti link giluminių tavo klodų, padėti atrasti ramybę. Nors jie yra skirtinguose poliuose, bet dalijasi ta pačia schema. Jei žmogus aktyvesnis, jis eis į reivą ir išeis panašios būsenos, kaip ir asmuo po meditacijos sesijos. Tai priklauso nuo žmogaus – ar tavo kūnui reikia ramybės ir tylos, ar trankios muzikos ir fizinio aktyvumo.

– Kokios temos domina šiandien, kurias norėtum patyrinėti? Kur link veda tavo smalsumas?

– Dabar norėčiau patyrinėti sapnus, tai taip pat susiję su realybės suvokimu. Šią idėją turėjau jau seniai, bet trūko laiko prisėsti, patyrinėti šią temą ir pažiūrėti, kas galėtų išeiti. Tačiau iš esmės man patinka nežinoti, ką darysiu toliau. Dabar man – kūrybinių rezultatų pristatymo periodas. 2022-ieji man buvo kūrybiniai, o šie – labiau tų paieškų pristatymų metai skirtinguose miestuose, šalyse. Kai viskas praeis, turbūt bus toks tuščias laikas, o kai atsiras distancija nuo to, kas jau buvo padaryta, vėl prasidės kūryba ir paieškos.

Kiti kūrėjai turi susiplanavę darbų dvejiems, trejiems metams į priekį, bet man kyla klausimas, kodėl jie yra tokie įsitikinę, kad niekas nepasikeis. Ar tai, ką nori daryti šiandien, dar tikrai norėsi daryti rytoj? Aš leidžiu sau būti atviram ir neplanuoti – juk niekada nežinai, kada ir kur tave aplankys įkvėpimas.

Kas? Tarpdisciplininio performanso „Lucidity“ premjera Lietuvoje.

Kur? Galerijoje „Meno parkas“.

Kada? Kovo 17 ir 18 d. 19 val.