Koncertuojančios pianistės ir pedagogės amplua I. Dūdaitės gyvenime pamažu ima pildyti muzikos komponavimas ir dainavimas. Apie tai byloja ir naujausias Ievos kūrinys – nuoširdumu ir asmeniškumu dvelkianti daina „Kur keliai mus suves“, kuriai pati kūrė muziką ir kurioje pati ne tik groja fortepijonu, bet ir dainuoja.

I. Dūdaitė yra įgijusi fortepijono atlikimo bakalauro ir magistro laipsnius Mastrichto konservatorijoje Nyderlanduose, o Karlsrūhės konservatorijoje Vokietijoje baigė moderniosios muzikos magistro studijas. Vysčiusi sėkmingą klasikinės pianistės karjerą Vokietijoje, vieną dieną ji ėmė savęs klausti, ar tikrai eina teisingu keliu. Grįžusi į Lietuvą, atsakymą rado jausmingoje prancūzų kompozitoriaus Yanno Tierseno muzikoje, kuri atvėrė kelius į Lietuvos klausytojų širdis.

Šįkart su Ieva susitikome pasikalbėti ne tik apie jos naująjį singlą, bet ir apie pianistės pasirinkimus, repertuarą ir, visų svarbiausia, artėjantį koncertą „Meilės laiškas Kalėdoms“, vyksiantį Kauno kultūros centre gruodžio 30-ąją.

– Artėja šventinis jūsų koncertas Kaune. Kuo su publika pasidalysite šįkart?

– Kaunas yra mano gimtasis miestas, tad norėjau kauniečiams paruošti ką nors ypatingo. Skambės programa „Meilės laiškas Kalėdoms“, kuri Lietuvoje dar nebuvo pristatyta. Atliksiu daug kalėdinių dainų, kurias aranžavau pati. Šalia kalėdinės muzikos skambės ir kitos žinomos, klausytojų širdis virpinančios melodijos. Anksčiau esu grojusi keletą rečitalių, kurių programą klausytojai priėmė labai jautriai. Šiam koncertui išrinkau populiariausius, labiausiai palietusius kūrinius. Skambės ir keli mano autoriniai kūriniai, netgi vieno jų pasaulinė premjera. Tai bus labai jaukus naujametis vakaras ir kartu stabtelėjimas atsikvėpti. Kviesiu publiką pabūti ramiai, atsipalaiduoti ir išgirsti širdį paliečiančią muziką.

– Skambės ir ką tik ne tik garso, bet ir vaizdo klipo formatu pasirodęs jūsų singlas „Kur keliai mus suves“. Šis kūrinys jums turbūt labai ypatingas?

– Džiaugiuosi, kad dirbu su garsiu iš Kauno kilusiu prodiuseriu Rolandu Venckiu slapyvardžiu Innomine. Didžiausia staigmena ta, kad „Kur keliai mus suves“ yra vokalinis kūrinys – pati įrašiau ne tik fortepijono partiją, bet ir vokalą. Šis kūrinys žymi naują posūkį mano karjeroje. Ne kartą esu pradžiuginusi savo klausytojus viena kita daina, bet dažniausiai tik bisui. Šį kartą istorija visai kitokia: muziką šiam kūriniui komponavau pati, o tekstas yra mano krikšto tėčio Lino Šlekio, kuris iškeliavo Anapilin prieš dvidešimt metų. Jis man buvo ir iki šiol yra didžiausias autoritetas ir geriausias pozityvumo pavyzdys. Jo gyvenimas buvo labai sudėtingas, bet net ir susidūręs su sunkumais, susirgęs nepagydoma liga, jis išliko pozityvus ir šviesus.

Linas parašė tekstą, kurio atsiradimo ir atradimo istorija yra labai įdomi – vieną dieną varčiau savo senelio Albino Šlekio parašytą biografinę knygą ir prieduose radau šį Lino eilėraštį. Žodžiai iš karto virto muzika – viduje išgirdau melodiją, tad sėdau prie fortepijono, pradėjau ieškoti tinkamos harmonijos, aranžuoti, ir taip per keliolika minučių iš įkvėpimo gimė daina.

Uždaviau sau klausimą: ar aš noriu groti Fryderyką Chopiną dar geriau nei Langas Langas? Atsakymas buvo paprastas: ne, aš noriu atrasti savo nišą.

– Lietuvos publika jus žino kaip lengvesnės, labiau pramoginės fortepijoninės muzikos atlikėją. Jus išgarsino Y. Tierseno kūrinio programa, klausytojams žinoma iš filmo „Amelija iš Monmartro“. Vėliau sekė Ludovico Einaudi, filmo „Kalifornijos svajos“ muzika. Kodėl pasirinkote eiti ne akademinės pianistės keliu?

– Fortepijonu groju 27-erius metus. Jį laikau savo kūno dalimi. Jaučiu, kad tai yra mano instrumentas. Viename interviu esu pajuokavusi, kad mano profesija yra medžio gabalą paversti sielos balsu. Įvairiose aukštosiose muzikos mokyklose mokiausi dešimt metų, tad perėjau visą užkietėjusios akademinės pianistės kelią. Mano kaip muzikantės šaknys formavosi tik per klasikinę muziką, per jos kanonus. Tik šios patirties dėka šiandien galiu save vadinti pradedančia kompozitore. Bet vieną dieną aš pradėjau klausti savęs, kas aš esu ir ko gali tikėtis klausytojas, atėjęs į mano koncertą. Kitaip tariant, pradėjau ieškoti savo nišos. Tai man buvo esminis klausimas dar tuomet, kai studijavau magistrantūroje: pajutau, kad pasaulyje, tame dideliame muzikantų konkurencijos katile, yra labai daug klasikinės muzikos pianistų, iš kurių išrinkti vieno geriausio neįmanoma, net toks bandymas būtų labai subjektyvus. Tad uždaviau sau klausimą: ar aš noriu groti Fryderyką Chopiną dar geriau nei Langas Langas? Atsakymas buvo paprastas: ne, aš noriu atrasti savo nišą.

– Kokia ta jūsų niša? Kaip joje vietą atrado Y. Tiersenas?

– Labai vertinu nuoširdumą ir ryšį su publika, todėl savo koncertus visada vedu pati. Noriu, kad publika girdėtų mano balsą. Klasikos pianistams tai neįprasta. Jie neretai sakralizuojami, keliami ant pjedestalo, tad tik išdidžiai užlipa į sceną, sugroja programą ir išeina. Balsas suvienodina atlikėjo ir klausytojo galios santykį, sukuria stiprų asmeninį ryšį. Tačiau ryšiui užmegzti nepakanka vien balso, svarbu pagalvoti ir apie tinkamą repertuarą.

Nenorėjau groti vien tik elitinei, muzikine prasme išsilavinusiai publikai. Žinoma, koncertuoti tokiame kontekste irgi gera, bet kur kas labiau džiaugiuosi savo publikos gretose matydama ir jaunus žmones, jaunas šeimas su vaikais, paauglius. Man gera pritraukti platesnę auditoriją ir ją supažindinti su fortepijonu. Grojant vien klasiką, tai pasiekti kur kas sunkiau. Taigi, pradėjau nuo Y. Tierseno, paskui buvo L. Einaudi, F. Chopinas ir Y. Tiersenas, „Pasimatymas La La Lande“ – muzika iš filmo „Kalifornijos svajos“.

Po savo koncertų kiekvienam atėjusiam spaudžiu ranką, net jeigu tai trunka valandą ar dvi. Tokiu būdu sulaukiu grįžtamojo ryšio, kuris man labai svarbus. Gera, kai vyrai pasako, kad ateiti į koncertą liepė žmona, bet jiems neapsakomai patiko ir būtinai grįš, gera, kai prašo ant kompaktinės plokštelės parašyti dedikaciją klausytojui, kuris klausydamas mano atliekamos muzikos apsiverkė ir nori, kad šis faktas būtų užfiksuotas. Tokios jautrios klausytojų reakcijos man yra aukščiausias įvertinimas.

– Jūsų repertuare yra ir akademinio pasaulio atgarsių – pavyzdžiui, Giedriaus Kuprevičiaus ar Jurgio Kubiliaus, Vykinto Baltako opusų.

– Šiuolaikinių lietuvių kompozitorių muzika mane susiranda pati – su manimi susisiekia kompozitoriai, norintys man sukurti ar dedikuoti kūrinį. Manau, kad impulsas pačiai kurti muziką ir gimsta iš tokio gražaus bendradarbiavimo su kompozitoriais ir noro savo klausytojams parodyti, kad muzikiniai šedevrai nebūtinai turi būti parašyti prieš du šimtus metų – šiandien taip pat sukuriama labai daug gražios muzikos. Vesdama meistriškumo kursus vaikams, į repertuarą įtraukiu šiuolaikinės lietuvių muzikos pavyzdžių. Tokiu būdu visos mano muzikinės veiklos labai darniai ir nuosekliai susijungia – susilieja atlikėjos, pedagogės ir kompozitorės įgūdžiai, jie įgauna prasmę. Aš, kaip ir kiti jauni atlikėjai ir kūrėjai, visuomet esu kelionėje, paieškose, tačiau labai gera, kai tame nuolatinių paieškų kelyje mane veda kažkas iš aukščiau.

– Populiariosios klasikos repertuarą akademinė muzikų bendruomenė neretai vertina kaip nerimtą. Ar tenka susidurti su neigiamu kolegų požiūriu į pasirinktą muzikinį amplua?

– Iš akademinio pasaulio kolegų tenka girdėti visko, pavyzdžiui, kad mano atliekamas repertuaras yra „kitas“, tarsi ir nevertas profesionalios pianistės statuso, būtent todėl mano koncertai ir pritraukia platesnę klausytojų auditoriją. Tačiau aš labai daug metų dirbau savo vadybininke, neretai ir dabar klausytojus į koncertus pakviečiu asmeninėmis žinutėmis. Reklamuodama koncertus, įdedu labai daug nuoširdumo ir darbo. Didelį ažiotažą akademinėje muzikologų bendruomenėje sukėlė žinia, kad rašau knygą apie muziką. Labai sunku ką nors pradėti nuo nulio – visada sulauksi kritikos iš tų, kurie žino, kaip padaryti geriau, bet patys nieko nedaro, tik komentuoja. Nesiekiu įtikti visiems, manau, kad mano profesinė veikla yra sėkminga tiek, kiek aplink save matau švytinčių akių – tai man yra įrodymas, kad viską darau gerai.

Į klausimus, kodėl nenoriu groti F. Chopino, Sergejaus Rachmaninovo ar kito fortepijono virtuozo repertuaro, atsakau, kad tokį repertuarą grojau 25-erius metus. Jis man labai patiko, bet man taip pat labai svarbu per muziką, savo žodžius, per darbus paliesti žmonių širdis. Jaučiu, kad mano metodai tikrai veikia, nes viską darau iš širdies, neapsimetinėju – tą įrodo ir grįžtamasis ryšys iš klausytojų.

– Apie ką būsimoji jūsų knyga „Muzika visiems“, kuri pasirodys kitais metais prieš pat Kalėdas?

– Pagrindinė knygos tema – muzikos nauda smegenims, ji bus skirta visiems, ne tik muzikos profesionalams. Biografinis knygos įvadas jau parašytas: aprašydama savo kelią, pasirinkimus, norėjau įkvėpti jaunus žmones. Kiti trys skyriai skirti ritmui, harmonijai ir melodijai. Planuoju įterpti interaktyvių užduočių, kad skaitytojas galėtų pajusti, ką reiškia groti fortepijonu. Viliuosi, kad šią knygą skaitys ir paaugliai, ir suaugę žmonės, kad visi pasisems žinių apie muzikos naudą kasdieniame gyvenime.

– Užsiimate ir pedagogine veikla – savo studijoje „Ievapiano“ mokote groti fortepijonu. Kokie žmonės ateina mokytis muzikos?

– Turiu dvidešimt mokinių, kurių amžius labai įvairus: jauniausiam 5-eri, vyriausiam – per 50. Ateina žmonių, kurie niekada nesimokė muzikos, o taip pat tokių, kurie metė muzikos mokyklas, bet, pasikeitus aplinkybėms, nusprendė grįžti prie muzikos. Mano mokinių skaičius auga, repertuaras sudėtingėja. Du kartus metuose rengiame mokinių koncertus. Tikiuosi, kad ateityje koncertų daugės ir į juos ateis dar daugiau klausytojų.

– Ar poreikis mėgėjiškai mokytis muzikos Lietuvoje yra didelis? Gyvenote ir mokėte groti fortepijonu ir Vokietijoje, kur klasikinės muzikos tradicija yra labai gili ir sena.

– Esu maloniai nustebinta, kad poreikis mokytis muzikos Lietuvoje yra labai didelis. Džiaugiuosi, kad daugėja privačių studijų, muzikos mokyklose atsiranda klasės suaugusiems. Savo studijoje turiu asistentę, nes viena visko aprėpti nebespėju. Šalia privačių muzikos pamokų turime ir grupines, kurios yra skirtos suaugusiems, norintiems išmokti muzikos teorijos pagrindų. Jose mokomės, kaip išmokti dainą, kaip sujungti akordus, kaip sau akompanuoti dainuojant, kaip pradėti improvizuoti. Ir privačių, ir grupinių pamokų poreikis vis auga – šiuo metu turiu netrumpą laukiančiųjų patekti į pamokas sąrašą, tad jeigu galėčiau klonuotis, mielai atidaryčiau studijas ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Džiugu, kad žmonės pildo savo svajones, išdrįsta išbandyti tai, ko nedrįso anksčiau. Vokietijoje klasikinės muzikos atlikimo ir klausymo tradicijų šaknys yra labai gilios, infrastruktūra, sudaranti galimybę save realizuoti muzikams mėgėjams, išvystyta kur kas labiau nei Lietuvoje, tačiau poreikis labai panašus.

– Styginių, pučiamųjų ar mušamųjų instrumentų atlikėjai turi nuolatines darbo vietas orkestruose, o pianistams tenka jas susikurti patiems, atrasti savo nišą. Kaip manote, kaip keičiasi ir kaip keisis pianisto vaidmuo?

– Neseniai vieno interviu metu buvau pavadinta madinga pianiste. Nustebau ir paprašiau įvardyti dar kelis pianistus – buvo paminėtas tik Petras Geniušas ir Mūza Rubackytė. Šie pianistai – mano autoritetai, tačiau kur kas vyresni už mane. Vadinai, mano bendraamžiai kolegos į platesnės auditorijos akiratį net nepatenka. Pianisto darbas labai uždaras – sėdime tarp keturių sienų ir repetuojame. Pianistai nelinkę aktyviai veikti socialiniuose tinkluose (žinoma, yra išimčių), yra tylūs, vengia bendrauti su publika. Tačiau man atrodo, kad pianistas turi daug pasirinkimų. Pavyzdžiui, aš esu ne tik atlikėja, bet ir pedagogė. Ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti pianistus, kurie gyvena vien iš koncertų – net ir pasaulinio garso atlikėjai veda meistriškumo kursus. Vis tik pastebiu, kad globalizacija ir socialiniai tinklai daro pianistus lengviau pasiekiamais, laisvesniais, leidžia jiems atsipalaiduoti ir improvizuoti, ieškoti savo nišos. Suprantu, kad kartais sunku įveikti baimę, bet reikia bandyti pasiekti savo auditoriją. Jei būsi nuoširdus, tave pastebės. Svarbu nekopijuoti kitų, įsivardyti, kas tau labiausiai rūpi. Nuoširdumas yra stipriausias ginklas. Tikiuosi, kad pianisto ateitis yra daug žadanti, žaisminga. Manau, kad mes, pianistai, einame jaudinančiu keliu, kuriame žmogaus galimybių ribos plečiasi iki begalybės. Kad ir kaip sparčiai vystytųsi įvairios technologijos, pianisto profesijos niekas niekada nepakeis.

Kas? I. Dudaitės koncertas "Meilės laiškas Kalėdoms".

Kur? Kauno kultūros centre.

Kada? gruodžio 30 d. 18 val.