Tokia yra tikroji tylos paslaptis.

Tikroji tyla, aplankiusi mane balto rūko pavidalu ar spengiančios tylos forma, yra nebūtis arba jos prieangis. Galima iki begalybės klausytis savo pačios kvėpavimo ar aparato skleidžiamo pypsėjimo, kuris yra prijungtas prie vaiko, esančio reanimacijoje. Tai visa griaunanti, kupina įtampos tyla. Galima pranykti tarpuose tarp kvėpavimo ar visai išnykti, kai aparatas nors trumpam nustoja leidęs kokį nors garsą. Galima stebėtis aparatu ar Kūrėju, kuris tarsi koks nuostabus dailininkas piešia širdies ritmo kreives nedideliame it televizorius ekranėlyje. Gražu ir be galo gera žiūrėti, kaip jis tai daro. Gyvenimo šokis vyksta nenutrūkstamame judesyje. Jis piešia be galo tiksliai, jautriai, nenutrūkstamai ir ritmingai. Širdis, gimusi gyvenimo meilei, plaka.

Taigi Didysis Kūrėjas piešia neatitraukdamas rankos. O gal rašo? Iš tiesų „viską parašiusi ranka“ iš knygos „Alchemikas“ rašo žmogaus širdies ritmo kreivę. Prisimenu eilutes iš šios knygos „Viskas po dangaus skliautu parašyta ta pačia Ranka.“ Ir dar vieną: „Kiekviena diena savyje neša Amžinybę.“ Imu tiesiog skaityti Paulo Coelho citatas: „... nuojautos – tai trumpi sąmonės panirimai į bendrąją gyvenimo tėkmę, kurioje susiliejusios visų žmonių istorijos; taigi mes galime viską žinoti todėl, kad viskas yra įrašyta.“

Smagu, kad šiandien Didysis Kūrėjas kūrybingas, jam šiandien gera nuojauta ir jis nepanoro piešti tiesių, pasitelkdamas liniuotę. Mat tiesias tieses jis piešia nenutrūkstamai ir labai triukšmingai. Tuomet pasigirstų spengianti ir kurtinanti tyla. (Jums geriau niekada neišgirsti to garso.)

Galima ilgai žiūrėti kaip tyliai lašelis po lašelio išlaša lašelinė, palaikanti vaiko gyvybę, ir kaip staiga aparatas pradeda skleisti garsą, prašantį pakeisti lašelinę nauja. O gal aš tik susapnavau, kad jis skleidžia garsą.

„Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse“ dainavo Andrius Mamontovas. Tyla garse tikriausiai ir būtų šio aparato sukurta tiesė, kuri yra begalinė, neturi nei pradžios, nei pabaigos. Na pradžią, tikriausiai, turėjo, paskui ji ritmingai kaitaliojosi, o vėliau vėl kažkada pavirs į tiesę. Tas tarpas, kai tiesė iš tiesų nebuvo tiesė, o ritminga kreivė, ir yra gyvenimo stebuklas.

Iš tiesų tu tiesiog tik žaidi žaidimą „Tetris“, kol nebebus kur dėti krintančių figūrų. Ar iš tiesų „žaidimo pabaiga“ ir yra „žaidimo pabaiga“? O gal tik tiesės pradžia? Ta pati tiesė, pavirtusi į kreivę, vėl pavirsta tiese, kuri rašo arba piešia žmogaus gyvenimo pakilimus ir nusileidimus?

Prisimenu ir Karalių iš „Mažojo princo“ ir negaliu patikėti, kad ilgą laiką savo gyvenime nesėkmingai bandžiau būti šiuo personažu. Personažu, kuris nori viską kontroliuoti: erdvę, žmones, įvykius, savo gyvenimą, cukrinį diabetą, tylą ir net laiką...

Tačiau kaip galima karaliauti tyloje ar laike? Tarsi būtum karalius, karaliaujantis laike ir laiko tyruose, nešiotumeisi su savimi savo kėdę, ieškodama kuo nuostabesnių vaizdų aplink savo ašį besisukančioje planetoje. Tarsi pats suktumeisi tik apie savo ašį, norėtum kontroliuoti saulėlydžius ir saulėtekius, tarp jų ieškotum amžinybės. Kam reikia nešiotis tą sunkią kėdę, (tarsi Kristui savo kryžių), kuri it našta vis labiau ir labiau slegia? Kam reikia nešiotis tą kėdę... Ar tik savo patogumui? Ar tik savo patogumui mes gyvename?

Nemėgstu daug rašyti apie savo kūrybą. Iš tiesų ir taip daug jau yra parašyta kitų straipsnių apie kitus menininkus. Kartais juos skaitant jau nuo pirmosios eilutės apima žiovulys... Ar dėl to, kad neišsimiegojau, ar tai – tik šiaip nuobodulys. Nepriekaištinga biografija, nepriekaištingas menininkas visko daug nuveikė, nuvyko visur, sukūrė visko ir laimėjo viską... Tačiau ar įmanoma laimėti viską? O šis straipsnis bus kitoks: apie mano pralaimėjimus ir apie tylą...

Labai kviečiu jus į susitikimą. Ateikite rugsėjo 5-ąją į susitikimą su manimi. Vyks meninis performansas „Depeche Mode“ dainos „Enjoy the Silence“ motyvais, kuriame sutiksite minėtąjį karalių ir jo priešingybę Mažąjį princą. Aplankysite didelė mano kūrybos darbų parodą. Taip pat pamatysite filmą „Pavogti peizažai“, kurio stop kadrų ištraukos publikuojamos šiame straipsnyje.

Iš tiesų niekam nereikia ilgai būti tyloje, na, nebent norėtume iš naujo įvertinti garso teikiamą naudą, kaip gyvenimo dovaną. Iš tiesų gyvenimas yra dovana ir jis mums dovanoja gražiausią dovaną jis mums dovanoja meilę – Mažojo princo rožę.

Kas: Susitikimas su dailininke Akvile Linkevičiene jos parodoje „Enjoy the Silence“, performasas „Tikroji tylos paslaptis“.

Kur: Girstučio kultūros centre.

Kada: Rugsėjo 5 d. 17.30 val.