Kelionę, kaip miesto transformaciją, analizuojanti bienalė didžiajam atidarymui pasirinko Kauno geležinkelio stotį. Būtent čia penktadienio vakarą rinkosi nemažas būrys meno mylėtojų. Kauniečiai ir miesto svečiai stebėjo specialiai šiam vakarui sukurtą jungtinį menininkų performansą, kuris nusidriekė iki pat Kauno paveikslų galerijos.

Stebino pasirodymai

Gausaus žiūrovų būrio neišgąsdino net staiga prasidėjusi liūtis. Atidarant renginį žodį tarė ne tik bienalės organizatoriai, bet ir Kauno miesto mero patarėjas Simonas Kairys. Jis pripažino esąs susižavėjęs šių metų bienalės pavadinimu ,,Po išvykimo/Prieš atvykstant“.

,,Manau, kad būnant Geležinkelio stotyje išvykimo ir atvykimo jausmai yra patys stipriausi. – sakė S. Kairys – Vis dėlto, šia tema galima kalbėti ne tik apie žmogiškuosius santykius, bet ir istoriją, kultūrą, įvairius įvykius, kuriuos išgyveno tiek Kaunas, tiek stotis.“ Bienalę sveikino ir ,,Lietuvos geležinkeliai“ Verslo vystymo ir rinkodaros departamento direktorė Dovilė Aleksandravičienė.

,,Džiugu matyti Kauno gyventojus ir miesto svečius, susirinkusius į vieną didžiausių šalies kultūrinių renginių. Mums labai svarbu, kad bendradarbiaudami su bienale ir patys galime būti viso to dalimi.“, – tikino ji.

Žiūrovams prisistatė ir visi penki bienalės kuratoriai: Neringa Stoškutė, Elisabeth Del Prete, Daniel Milnes, Lýdia Pribišová bei Alessandra Troncone. Šių metų renginys išskirtinis tuo, kad yra rengiamas bendrakuratorystės principu.

,,Mes, kuratoriai, turėjome nemažai ekskursijų po Kauno senamiestį ir naujamiestį. Mus labiausiai įkvėpė Kauno transformacijos per pastarąjį šimtmetį. – pasakojo N. Stoškutė – Tai, kaip keitėsi ideologijos, režimai, kaip miestas modernėjo ir augo. Visą šį kontekstą bienalėje naudojome kaip atspirties tašką, tačiau kelionė šiuo atveju yra ne tik istorinė, bet ir geografinė, psichologinė.“,– simbolius aiškino ji.  Paskutinė žodį tarė bienalės vadovė Kotryna Žemaitytė, pirmą kartą stojusi už šio renginio vairo. Ji dėkojo visai komandai: kuratoriams, menininkams, technikams, savanoriams, susirinkusiems žiūrovams.

Po įžanginių kalbų svečiai buvo pakviesti sekti įtraukiančiu performansu, sukurtu režisieriaus Gildo Aleksos. Keliaudami maršrutu nuo Geležinkelio stoties iki Paveikslų galerijos žiūrovai gožėjosi šiuolaikinio cirko ir šokio pasirodymais. Nepamesti kelio padėjo bienalės savanoriai, tačiau svečiams buvo palikta laisvė judėti savo ritmu, stabtelint prie labiausiai sudominusių pasirodymų.

Prie Geležinkelio stoties esančioje požeminėje perėjoje lankytojus pasitiko įtraukiantis šokio pasirodymas, grojant didžėjui. Renginio svečius sudomino ir performansas telefono budelėje – joje užsidaręs vaikinas stovėjo ant galvos ir išdarinėjo kitokius triukus.

Netoli Paveikslų galerijos vyko stand up pasirodymas, kurio metu buvo aiškinama, kaip suprasti šiuolaikinį meną. Atidarymo meninės dalies pabaigą žymėjo bienalės ekspozicijos Kauno paveikslų galerijoje apžiūrėjimas. Įdomu tai, kad performanso programoje pasirodė būrys žinomų scenos menininkų, kuriuos vienija nuolatinis keliavimas, todėl jie retai lankosi Lietuvoje.

Keliaus visą vasarą

Bienalės atidarymas vyks visą savaitgalį. Šeštadienį ir sekmadienį kauniečiai taip pat bus kviečiami į menininkų performansus Kauno geležinkelio stotyje, Kauno paveikslų galerijoje, Kauno menininkų namuose ir Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Savo kūrinį pristatys menininkė iš Argentinos Amalia Pica ( performansas „A ∩ B ∩ C (Line)“), taip pat Jasmina Cibic iš Slovėnijos (performansas „Klimato kaita“), italė kūrėja Francesca Grilli („Pamiršti orą“), žiūrovai turės galimybę išvysti ir jungtinį Ingos Galinytės (Lietuva) bei Annos Papathanasiou (Graikija/Kanada) darbą „Empatiškas kūnas: savo būgno ritmu“.

Bienalė po Kauną keliaus visą vasarą, iki pat rugsėjo 29 d. Parodos ekspozicijos bus įkurtos skirtingose miesto muziejuose bei netradicinėse viešosiose erdvėse. Bienalės pradžią žymėjusi Kauno geležinkelio stotis taps net kelių menininkų kūrinių namais.

Organizatoriai išskiria ukrainiečių menininko Mykola Ridnyi skulptūrinę instaliaciją. Šis, specialiai bienalei sukurtas darbas, skirtas žydų kilmės menininkei Ester Lurje atminti. E. Lurje Holokausto metais kalėjo Kauno gete. Sklando legenda, kad menininkė piešdavo geto kasdienybę, o iliustracijas slėpdavo keramikiniuose indeliuose. M. Ridnyi sukūrė žmogaus dydžio keramikinius indus ir jų viduje integravo išlikusius E. Lurje piešinius, kviesdamas atrasti menininkę iš naujo.

Šiuo metu šios didžiulės vazos stovi prie paradinių Kauno geležinkelio stoties durų. Vertas dėmesio ir fotografo Artūro Morozovo projektas, pasakojantis pervažų sergėtojų gyvenimo istorijas.