Knygoje aštuoni istorikai nauju žvilgsniu pažvelgė į 700 Kauno miesto istorijos metų. Kaip gyveno, kuo tikėjo, ką dirbo ir valgė įvairių istorinių laikotarpių kauniečiai? Kuo anuometė Kauno kasdienybė skyrėsi nuo dabartinės? Į knygą nugulė net 33 intriguojančios istorijos su savo herojais ir svarbiais įvykiais.

Apie miestą – kitaip

„Mokslinių straipsnių ir knygų apie Kauno istoriją turime gausybę. Tačiau kalbėdami su kauniečiais supratome, kad trūksta vienos, lengvai skaitomos mokslo populiarinimo knygos, kurioje būtų netradiciškai papasakoti svarbiausi Kauno miesto istorijos įvykiai, detalės, akcentai, – atskleidė Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus vadovė dr. Inga Puidokienė.

Mokslinių straipsnių ir knygų apie Kauno istoriją turime gausybę. Tačiau kalbėdami su kauniečiais supratome, kad trūksta vienos, lengvai skaitomos mokslo populiarinimo knygos, kurioje būtų netradiciškai papasakoti svarbiausi Kauno miesto istorijos įvykiai, detalės, akcentai.

Knyga, tapusi programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalimi, yra kelių autorių kolektyvinis darbas. „Aštuoni istorikai pasirinko po vieną Kauno miesto istorijos šimtmetį ir kiekviename amžiuje išskyrė po dešimt svarbiausių to meto įvykių ir asmenybių. Galiausiai istorikė dr. Giedrė Milerytė-Japertienė visą medžiagą sujungė į vientisą tekstą. Jos laukė išties nemenkas iššūkis – iš mūsų surinktos medžiagos atrinkti svarbiausius faktus ir juos paversti literatūriniu, lengvai skaitomu tekstu“, – pasakojo dr. I. Puidokienė.

Anot jos, knygoje miesto istorija pasakojama ne vien per žymias asmenybes. Daug dėmesio skiriama eilinio kauniečio buičiai, juk būtent šie žmonės daug prisidėjo prie miesto kūrimo. „700 metų Kauno istorija knygoje nugulė į 33 nedidelius apsakymus – skyrelius. Kiekvieno jų pasakojimas sukasi apie tam tikrą istorinį įvykį ir asmenybę, kartu atskleidžiant to laikotarpio miesto gyvenimą, teisę, religiją, pramonę ir prekybą, amatus, mediciną, mitybą ir daugelį kitų miesto kasdienybės dalių“, – paaiškino dr. I. Puidokienė.

Eilinio kauniečio žvilgsniu

Kolegų surinktus istorinius faktus vientisu tekstu pavertusi dr. Giedrė Milerytė-Japertienė pripažįsta: darbas buvo įdomus, bet ir kupinas iššūkių. Pašnekovė pasakoja, kad nors kiekviename knygos skyriuje aprašomi svarbiausi to laikotarpio įvykiai ir asmenybės, pagrindiniais istorijos pasakotojais tapo ne tokie žinomi kauniečiai.

„Aprašydami tam tikrą laikmetį, istorikai mėgsta į viską žvelgti iš viršaus. Jei statoma rotušė, žiūrima į tai, kokiame kontekste tai buvo daroma, kas tuo metu vyko valstybėje, kas valdė miestą. Mes šioje knygoje į miestą stengiamės žvelgti iš eilinio kauniečio perspektyvos: kaip atrodė vieta, kurioje statoma rotušė? Kokie žmonės ją statė? Kas vyko aplinkui? – kalbėjo ji. – Tad istorinius faktus knygoje pateikėme kiek kitaip ir netradiciniu būdu atskleidėme mūsų miesto istoriją.“

Dr. G. Milerytės-Japertienės teigimu, renkant medžiagą apie senuosius amžius Kaune, buvo sudėtinga surasti pagrindinius skyrių herojus. Iš vėlesnių laikotarpių yra išlikę daug istorinių šaltinių su tiksliais faktais. XVI a. ir senesnius laikus gaubia tam tikras paslapties šydas. Tad būtent šis aspektas pašnekovei tapo iššūkiu.

„Rengiant tekstus apie ankstyvuosius šimtmečius, buvo sudėtinga surasti asmenybių, kurios tais laikotarpiais veikė Kaune. Teko tikslinti daug detalių, perskaityti daugybę biografijų. Juk jei yra istorinių šaltinių, kurie liudija, kad tam tikra asmenybė tais metais gyveno Varšuvoje, negali rašyti, kad ji buvo Kaune. Nors knyga parašyta kūrybiškai, visi faktai joje yra tikri, istoriniai. Todėl laukė išties daug kruopštaus, skrupulingo darbo“, – atskleidė ji.

Kauno miesto muziejaus išleista knyga – pirmasis istorijos populiarinimo veikalas apie Kauną nuo seniausiųjų laikų iki šių dienų.

Šaltinių paieškos

Kauno miesto muziejaus išleistoje knygoje Kauno istorija aprašoma nuo pat miesto įsikūrimo iki XX a. pabaigos. Aštuoni autoriai gilinosi į vis kitą miesto šimtmetį, stengdamiesi kuo geriau suprasti to laikotarpio kauniečių gyvenimą. Atskaitos taškas knygai tapo 2022-ieji – metai, kai Kaunas paskelbtas Europos kultūros sostine. Nuo šios datos buvo keliaujama septyniais šimtmečiais į praeitį iki pat pirmojo Kauno miesto paminėjimo.

Renkantis temas, L. Mikalkėnaitei atiteko XVI a. – laikotarpis, kai buvo pastatyta baltąja gulbe praminta gražuolė miesto rotušė. Tiesa, pašnekovė yra tarpukario laikotarpio istorijos ir diplomatijos specialistė. Tad ji pripažįsta, kad bandymas kuo tiksliau perteikti gyvenimą Kaune XVI a. sukėlė iššūkių.

„Visų pirma, pradėjome šaltinių paiešką ir surinkome visų garsiausių Kauno istorijos grandų veikalus. Kiekviename šimtmetyje atrinkome miestui svarbiausias datas, reikšmingiausius įvykius ir tuo laikotarpiu gyvenusias asmenybes, – procesą nupasakojo ji. – Žinoma, ankstyvaisiais amžiais buvo sudėtingiau atrasti konkrečių įvykių. Kita vertus, apie vėliausius amžius rašiusiems kolegoms taip pat teko sudėtinga užduotis stengiantis iš gausybės reikšmingų datų išrinkti tik kelias svarbiausias. Buvo ir tokių temų, kurioms neradome konkretaus asmens. Pavyzdžiui, viename knygos skyrių rašau apie pirmąjį Kauno barzdaskučių cechą. 1528 m. archyviniuose dokumentuose minimas Kauno barzdaskutys Matas, deja, apie jį daugiau nieko nežinome. Todėl skyriaus pasakojimas buvo kuriamas remiantis kitu asmeniu.“

Rotušės atsiradimas

Knygą iš viso sudaro 33 skyriai su savo atskiromis istorijomis, kuriose figūruoja vis kitas svarbus įvykis ir asmuo. L. Mikalkėnaitės surinkto ir dr. G. Milerytės-Japertienės aprašyto pasakojimo apie XVI a. atspara tapo Kauno rotušės statybos, prasidėjusios 1542 m.

Vyko daug statybų, buvo dirbami kiti fiziniai darbai, kuriuose trūko saugumo. Tad kaulų lūžiai buvo kasdienybė.

 

Iš viso pašnekovė parašė keturis skyrius, leidžiančius skaitytojui giliau pažvelgti į Kauno gyvenimą tuo laikotarpiu.

„Pirmuoju svarbiu šio šimtmečio įvykiu tapo Kauno rotušės statyba. Pagrindinis asmuo, apie kurį sukasi šios skyriaus pasakojimas, – buvęs Kauno burmistras Simonas Gradovskis. Jis – viena ryškiausių figūrų XVI a. vidurio–antrosios pusės Kaune. Jo paminėjimų galima rasti visose išlikusiose rankraštinėse XVI a. Kauno tarybos ar vaito aktų knygose. Visa šio Kauno burmistro karjera ir gyvenimas buvo susieti su rotuše, yra žinoma, kad jis prie jos ir gyveno. S. Gradovskis buvo vienas galingiausių to meto vyrų, garsios giminės atstovas, išleidęs savo sūnus į mokslus, – atskleidė ji. – S. Gradovskio sūnus Martynas netgi tapo pirmuoju kauniečiu, parašiusiu spausdintą knygą „Elegijos“. Knygos, skirtos Jėzaus Kristaus mirčiai ir prisikėlimui pagerbti ir dedikuotos LDK didikui Mikalojui Radvilai Juodajam, spausdinimą Frankfurte finansavo pats S. Gradovskis.“

Pasak pašnekovės, iki mums šiandien puikiai pažįstamos rotušės pastatymo Kaune buvo dar dvi jos pirmtakės. Jų tikslios vietos nėra žinomos, bet tikėtina, kad pati pirmoji miesto rotušė buvo pastatyta arčiau Kauno pilies ir Neries.

„Tuo laikotarpiu nebūta mūrinės statybos, tad greičiausiai ši rotušė buvo medinė. Yra žinoma, kad ji sudegė, – atskleidė L. Mikalkėnaitė. – Antroji rotušė, tikėtina, kėlėsi arčiau dabartinės rotušės vietos ir Nemuno. Tad ji greičiausiai stovėjo tarp šiandienės Rotušės aikštės ir Vytauto bažnyčios. Vis dėlto tai tik hipotezė. Trečioji, dabartinė, Kauno rotušė jau buvo statoma mūrinė. Jos statyba prasidėjo 1542-aisiais, o po 20 metų – 1562-aisiais – ji pagaliau buvo atidaryta. Tiesa, tada nuspręsta, kad rotušė yra per maža, nes turėjo tik vieną aukštą. Tad iškart po atidarymo prasidėjo antrojo aukšto statyba.“

L. Mikalkėnaitė pasakoja, kad XVI a. miesto rotušė atliko daugybę funkcijų. Čia veikė pagrindinės miesto institucijos – magistratas, teismai. Tačiau pirmajame aukšte vykdavo ir prekyba, nes rotušėje buvo pagrindinės matų svarstyklės, tad prekeiviai galėdavo tiksliai pasverti savo prekes. Rotušėje buvo saugomas miesto archyvas, o rūsyje veikė net kalėjimas. Tiesa, priešingai nei šiais laikais, rotušėje nevykdavo tuoktuvės. Civilinės santuokos funkcija Lietuvoje atsirado tik sovietmečiu.

Kaip gydėsi kauniečiai?

Atskleisdama XVI a. kasdienybę Kaune, L. Mikalkėnaitė aprašė ir pirmojo barzdaskučių cecho įkūrimą. Pasak pašnekovės, tiksli cecho įkūrimo data nėra žinoma, tačiau 1545 m. šaltiniai jau mini keletą Kauno barzdaskučių, tarp jų – ir meistrų. Todėl būtent ši data laikoma cecho įkūrimu. Deja, šaltiniuose nepavyko rasti konkrečios informacijos apie to laikotarpio barzdaskučius, tad skyriaus herojumi tapo Kauno vaitas Petras Pečiūga.

„Kauno barzdaskučių cechas buvo įsikūręs dabartinėje Vilniaus gatvėje. Čia kauniečiai užsukdavo ne tik grožio, bet ir medicinos paslaugų. Tais laikais vienu pagrindinių gydymo metodų buvo kraujo nuleidimas. Tikėta, kad tai padeda išgyti nuo įvairių ligų ir negalavimų. Tad sveikatos problemų kamuojami kauniečiai dažnai skubėdavo pas barzdaskučius, kad šie jiems nuleistų kraują. Barzdaskučiai galėdavo sutvirtinti lūžusius kaulus, tai XVI a. buvo labai aktualu. Vyko daug statybų, buvo dirbami kiti fiziniai darbai, kuriuose trūko saugumo. Tad kaulų lūžiai buvo kasdienybė, – pasakojo pašnekovė. – Įdomu tai, kad tais laikais barzdaskučiai kartais atlikdavo ir teismo medicinos ekspertų funkciją. Įvykus nusikaltimui, jie būdavo kviečiami pakonsultuoti teisėjus ar tyrėjus, padėti jiems išsiaiškinti, kas galėjo nutikti nukentėjusiajam.“

Knygoje L. Mikalkėnaitė skiria dėmesio ir evangelikų liuteronų maldos namų įkūrimui 1558 m. Šio skyriaus svarbiausia figūra tapo Kaune veikęs evangelikų liuteronų kunigas Paulius Oderbornas. Jis išgarsėjo ne tik kaip šventikas. Galima sakyti, kad P. Oderbornas yra pirmojo Lietuvoje istorinio romano – knygos apie Ivaną Rūstųjį – autorius. Paskutinis XVI a. skyrius skirtas bažnyčios istorijai – benediktinių vienuolyno įkūrimui 1624-aisiais. Aprašoma ir pirmoji vienuolyno abatė Ona Eufemija Skorulskytė.

Siautėjo epidemijos, medicina dar neišvystyta, tad vaikų mirtys buvo dažnas dalykas. Žmogus gyvendavo kasdienėje įtampoje ir nuolat galvodavo, kaip jam išgyventi.

 

Pirklių miestas

Dėliodama svarbiausius 1522–1624 m. įvykius, L. Mikalkėnaitė kartu stengėsi padėti skaitytojui įsijausti į to laikmečio kauniečio kasdienybę. Pasakojama apie tai, kuo tuomečiai kauniečiai gyveno, kas jiems rūpėjo.

„Pavyzdžiui, skyriuje apie Kauno rotušės statybą daug pasakojama ir apie pačią rotušės aikštę. Ji anuomet vadinosi turgaus aikšte, nes čia veikė pagrindinis miesto turgus, kuris buvo be galo svarbus. Čia kauniečiai parduodavo savo prekes ir įsigydavo jiems reikalingų. Didelė dalis miesto gyventojų buvo pirkliai – kadangi Kaunas tuo laikotarpiu buvo gana didelis miestas, į jo turgų suplaukdavo žmonių iš visų apylinkių“, – pasakoja L. Mikalkėnaitė.

Pasak pašnekovės, XVI a. tam tikra prasme būtų galima pavadinti Kauno aukso amžiumi. Šiuo laikotarpiu vyko daug statybų, miestas plėtėsi, augo gyventojų skaičius. Yra žinoma, kad tuo metu Kaune gyveno apytiksliai 7 tūkst. gyventojų. Tais laikais tai buvo gana didelis skaičius. Gyventojų augimui įtaką darė tai, kad Kaunas įsikūręs pagrindinių upių santakoje. Upės tuo laiku reiškė prekybą, o prekyba – gyventojų gausą.

Kaunas gyvavo ir augo, nepaisant tą šimtmetį siautėjusių epidemijų. „Knygą kaip tik rašėme koronaviruso pandemijos pradžioje, pirmojo karantino metu, tad labai stebino dabarties ir praeities sąsajos. Ypač skaitant apie pirmąsias epidemijas ir kovą su jomis. Iš tikrųjų pandemijos metu gyvendami karantine, mes neišradome nieko naujo, ko nebūtų žinoję žmonės XVI a. Šiuo laikotarpiu epidemijų metu taip pat būdavo skelbiami karantinai. Stabdant virusų plitimą, būdavo uždaromi netgi patys miestai ir į juos neįleidžiami jokie prašalaičiai“, – atskleidė pašnekovė.

Tautų katilas

Pasak L. Mikalkėnaitės, XVI a. kauniečio gyvenime nebūta daug pramogų. Pagrindiniai kasdienybė aspektai būdavo darbas ir bažnyčia.

„Šis laikotarpis nebuvo pats saugiausias – aplink siautėjo epidemijos, medicina dar neišvystyta, tad vaikų mirtys buvo dažnas dalykas. Žmogus gyvendavo jausdamas kasdienę įtampą ir nuolat galvodavo, kaip jam išgyventi ir užsidirbti pragyvenimui. Tad apie to meto kauniečių laisvalaikį neturime daug duomenų. Vis dėlto turtingesni miestiečiai XVI a. jau gaudavo spausdintinių knygų, kurios būdavo atplukdomos iš Karaliaučiaus. Tad pasiturintieji galėdavo skaityti ir plėsti savo pasaulėžiūrą, tačiau tokios pramogos būdavo prieinamos tikrai ne visiems“, – pasakoja pašnekovė.

Tuo laikotarpiu pagrindinės traukos vietos, kur susirinkdavo visi miestiečiai, būdavo Kauno bažnyčios. Anot L. Mikalkėnaitės, XVI a. svarbiausia miesto bažnyčia buvo šiandienė Kauno katedra, kuri tuo metu vadinosi tiesiog Kauno parapijos bažnyčia.

„Taip pat bažnyčias savo teritorijose turėjo vienuolynai. Pavyzdžiui, bernardinų bažnyčia stovėjo netoli Kauno pilies. Vėliau, kai įsikūrė benediktinių vienuolynas, pradėjo veikti ir Šv. Mikalojaus bažnyčia, – sakė istorikė. – Reikėtų paminėti, kad, be katalikiškų bažnyčių, XVI a. jau pradėjo veikti ir evangelikų liuteronų maldos namai. Tad vokiečiai evangelikai liuteronai tapo pagrindiniais konkurentais lietuviams katalikams. Kaune gyveno ir nedidelė totorių bendruomenė, čia atvykusi dar XIV a. Totoriai buvo įsikūrę dabartinėse I. Kanto, D. Poškos ir J. Gruodžio gatvėse ir aplink jas – čia buvo vadinamasis Totorių pakraštys, arba priemiestis. Yra žinoma, kad šiame kvartale stovėjo ir medinė mečetė. Deja, nėra rašytinių duomenų, kada ji buvo pastatyta ir kur tiksliai stovėjo. XVI a. į Kauną atvyko pirmieji žydai, kurie vėliau ėmė kurtis Vilijampolės teritorijoje. Tad miestas šiuo laikotarpiu pamažu ėmė virsti tautų katilu.“

L. Mikalkėnaitė džiaugiasi, kad šaltinių nagrinėjimas ir knygos rašymas jai padėjo geriau pažinti gilią Kauno miesto istoriją. Pašnekovė tiki, kad ir skaitytojai knygoje atras ne vieną jiems netikėtą, intriguojantį pasakojimą apie miesto kasdienybę šimtmečių sandūroje.