Kurti sau ir kartu žavėti aplinkinius. Kurti kartais iš savęs reikalaujant net ir neįmanomo. Ši savybė vienija pretendentes į Metų kaunietes, kurias pristatysime šįkart.

Kviečiame balsuoti ir išrinkti "Metų kaunietės 2014" dalyvių dešimtuką. Į jį pateks pretendentės, iki vasario 2 d. 12 val. surinkusios daugiausia skaitytojų balsų portale kaunodiena.lt/mk.

Architektūros vertė

Architektė Gražina Janulytė-Bernotienė už "Santakos" slėnio Kauno technologijos universiteto (KTU) Mokslo ir technologijų centro bei Technologinio verslo inkubatoriaus pastato projektą nominuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijai.

Kokia jos akimis šių laikų architekto misija? "Šiuolaikinis architektas yra pamestas ir sutrikęs. Dabar turime tiek "projektų" ir "projektų vadovų", kad sampratą apie tikrąją architekto misiją – meną ir mokslą formuoti erdves, kurti patvarius, estetiškus ir patogius statinius – visi pamiršo. Todėl visų architektų misija yra grąžinti architektūros vertės suvokimą į mūsų visuomenės verčių skalę", – teigė G.Janulytė-Bernotienė.

Ji kalbėjo, kad realizuotas projektas priklauso nebe architektui, o statinį pastačiusiam užsakovui, statiniu besinaudojantiems žmonėms, kartu ir visiems praeinantiems miesto gyventojams bei svečiams. "Statiniai mūsų miesto dalis bus ir po kelių, ir po dešimt metų, o gal net ir po šimtmečio, todėl architekto atsakomybė yra labai didelė. Jis turi retransliuoti žinią apie mūsų laikmetį, mūsų estetines ir moralines savybes, ekonomines galimybes bei atsakomybę už miesto kūną. Žinoma, architektas yra menininkas ir turi save išreikšti", – dėstė G.Janulytė-Bernotienė.

Ji neslėpė dėkojanti likimui, kad lėmė tapti šios kūrybiškos ir sunkios profesijos atstove. "Vis daugiau moterų pasirenka tapti architektėmis, matydamos įvairias šios veiklos sritis – nuo didmiesčių struktūrų iki arbatinuko. Tačiau, jei jaunystėje atrodė visų pirma būtina įrodyti savo kūrybinį unikalumą, vėliau teko patirti visus šios "vyriškos" profesijos sunkumus: įrodyti ir apginti savo kūrinio teises. Tam reikia ne tik pabraidyti molio duobėje, bet ir žinoti įstatymus, reglamentus bei pažinti žmones", – sakė architektė.

Jai patys brangiausi ir mieliausi tie projektai, kuriuos galėjo baigti iki menkiausių detalių, net apgalvoti baldus. "Tie pastatai nebuvo pertvarkomi be architekto žinios. "Tai Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) biblioteka ir Informacijos centras bei M.K.Čiurlionio galerija ir biblioteka", – vardijo architektė. Ji dėkojo užsakovams, kad šie žinojo ir gerbė savo statinių poreikius ir architekto darbo svarbą.

Itin reikšmingi jai yra ir didieji "Santakos" slėnio projektai: KTU pastatas K.Baršausko g. ir LSMU pastatas Eivenių bei Sukilėlių g. sankryžoje. "Tai buvo technologiškai sudėtingi laboratorijų centrai, kuriuose buvo įgyvendintos technologijų įrangos naujovės. Taip pat siekėme sukurti reikšmingus urbanistiniam miesto audiniui pastatus", – kalbėjo pretendentė į Metų kaunietės titulą.

Užburta šokio

Auksiniu scenos kryžiumi už viso gyvenimo nuopelnus ir ilgametį kūrybos indėlį į šalies kūrybos meną apdovanota choreografė Birutė Letukaitė sustoti neketina.

Be visų kitų jos projektų, žiūrovai nekantriai itin laukia šiemet įvyksiančio jubiliejinio, 25-ojo, tarptautinio šokio festivalio "Aura", kurio pagrindinis variklis ir yra B.Letukaitė.

Pirmojo Lietuvoje profesionalaus modernaus šokio teatro "Aura" įkūrėja neslėpė, kad ne tik pradžia buvo sunki. Daug juodo darbo iki šiol likę ant jos pečių. Įgyvendindama savo idėjas ji paaukojo sveikatą ir didelę dalį asmeninio gyvenimo.
Viską pradėjo neturėdama nei lėšų, nei patalpų, nei daug bendražygių, nei žinių. Iš kur ta begalinė energija organizuoti festivalius, statyti šokio spektaklius, nors į šokį valstybė žiūri tarsi į nemylimą podukrą?

"Energijos tikriausiai gavau iš savo mokytojų. Visada traukė scena. Tai man buvo ir yra tarsi apsėdimas. Net mano vaikai kartais sakydavo, kad "Aura" man svarbiau už juos", – pastebėjo choreografė.

Ji nesikuklindama teigė, kad teatro, festivalio nauda ir reikšmė Kaunui yra didžiulė. "Miestas viso to net neišnaudoja. Kaunas yra modernaus išraiškos šokio žanro lopšys. Aš esu trečioji karta, kuri šį žanrą puoselėja nenutrūkstančia gija. Keista, kad ne Kaune buvo įsteigtas Informacinis šokio centras, Menų fabrikas su profesionaliomis šokių aikštelėmis. Mūsų miestas to neturi, viskas laikosi ant didžiulės mano iniciatyvos", – kalbėjo B.Letukaitė.

Choreografė prisiminė ne vieną situaciją, kai rodėsi, kad sumanymas žlugs, jeigu stengdavosi, jo neatsisakydavo, visuomet rasdavo išeitį. "Svarbiausia – turėti savo tikslą, jo siekti ir nepasiduoti. Būna, kad netikėtai šast ir atsiriša idėjų maišas, tik reikia spėti pagauti siūlo galą", – aiškino B.Letukaitė.

Ji svarstė, kad šokis ją lyg magnetas traukia todėl, kad yra tarsi gyvybė. Judėjimas atpalaiduoja, panaikina emocinę įtampą. O jeigu dar judi pagal muziką...

Sužibėjo miuzikle

Kaune gyvenanti dainininkė ir šokėja Karina Krysko-Skambinė pernai daugelio žiūrovų ir žinovų simpatijas užkariavo kaip pirmojo lietuviško miuziklo "Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda" pagrindinė solistė.

"Būti Barbora – didžiulė garbė ir atsakomybė", – prieš premjerą sakė K.Krysko-Skambinė.