Apie bohemiškumo geną ir auksinę laimės taisyklę

Visada šiltai prisimenu jaukius kalėdinius vakarus Kauno A.Kačanausko muzikos mokykloje. Į koncertus susirinkdavo ne tik didesni, mažesni Ilonos Pakėnienės fortepijono klasės mokiniai, bet ir visa jos šeima: vyras menininkas Romas Pakėnas, sūnus dainų autorius ir atlikėjas Lukas ir dukros Monika, Klodelė.

– Prisipažinsiu, laukdavau jūsų šeimos rečitalių ne mažiau nei jaunųjų pianistų pasirodymų. Jie būdavo tiesiog nerealūs! Kaip ir jūs pati. Įplaukdavot į sceną tarsi visus užburianti mama Muzika…

– Kiek save prisimenu, visuomet svajojau būti mama ir turėti penkis vaikus. Laikui bėgant, suvokiau, kad tuos vaikus dar reikės išauklėti ir aprūpinti. Tai su vyru Romu apsistojom ties trimis (juokiasi). O dar… visuomet įsivaizdavau, kad noriu būti mokytoja. Kad ir ką lankiau – gimnastiką, karatė ar baseiną – vos grįžusi po treniruočių puldavau mokyti kitus.

– Nepaminėjote fortepijono. Juk ir visi Pakėnų vaikai groja šiuo muzikos instrumentu?

– O, taip… Šį instrumentą palikau užsigardžiavimui (juokiasi). Žinoma, kad jis lydėjo mane nuo pat vaikystės. Gyvenau daugiabutyje, tai pas draugus, kurie turėjo pianiną, keliaudavau su knyga "Jaunasis pianistas". O tuos, pas ką namuose jo nebuvo, kviesdavau į svečius. Žodžiu, visais būdais mokiau groti visus aplinkui. Kadangi buvau devynmetė, dirbdavau už saldainius.

– Dabar viskas aišku. Turėdama tokią ilgametę praktiką, nesunkiai įkalbėjote meilę šiam muzikos instrumentui ir savo trims vaikams?

– Kai susilaukėme su Romu vaikų, nedarėme kryptingai iš jų muzikantų ar dailininkų (aš baigiau Lietuvos muzikos akademiją, Romas – Vilniaus dailės akademiją). Tiesiog teikėme jiems visapusišką meninį lavinimą, kad ir patys sužinotume, kur link jie krypsta, kam yra gabūs. Galbūt dėl to visi trys ne tik groja pianinu, gitara, bet ir piešia, rašo, kuria eiles, muziką. Visi jie baigė Kauno A.Kačanausko muzikos mokyklos fortepijono klasę. Ten aš iki šiol dirbu fortepijono mokytoja. Kai susiburiame į krūvą, imame dalytis prisiminimais, jie džiūgauja, kad toji mokykla buvo pati stebuklingiausia muzikos šventovė, kurioje teko mokytis. O aš pamenu, kad būdavo visko... Tekdavo ir paspausti, ir visokių ultimatumų prigalvoti, kad eitų groti.

Ilona Pakėnienė

– Tai ir jūs sakote, kad vien talentu toli nenuvažiuosi?

– Žinoma. Niekad neužaugs joks doras muzikantas – net ir vidutinis – jei neįdės darbo. O krizių pasitaiko visur – tiek sporte, tiek menuose. Kartais vaikui atrodo per sunku, kartais – beprasmiška, o kartais norisi tiesiog pašėlti su draugais. Šiek tiek prievartos turi būti. Kaip ir palaikymo. Pamenu, buvo momentas, kai vaikai atsikalbinėjo, kad tingi groti. Tada vyras kaip kirviu nukirto: "Rytoj iš muzikos mokyklos jus išbraukiu. Ir taip pilna prastų atlikėjų. Nenoriu, kad papildytumėte jų gretas…" Ką manote? Šių žodžių užteko. Nulenkė jaunimas galvas ir kaipmat pasiskirstė, kuris kada gros. Kad užaugtų sėkmės lydimas menininkas, reikia trijų dalykų: gabumų, darbo ir tėvų palaikymo. Kartais į muzikos mokyklą tėvai atveda vaikus nė patys dorai nežinodami, ką jiems tos pamokos duos – paprasčiausią užimtumą, atitraukimą nuo kompiuterio ar muzikanto karjerą. Dažnai ir mes, mokytojai, nežinome, kaip pakryps jauno žmogaus gyvenimas, todėl turime mokyti rimtai, kad panorėjus tai galėtų tapti profesija. Dabar mūsų vyriausioji, 31-ų dukra Monika, gailisi tik dėl to, kad per mažai dainavo chore, o, be fortepijono ir gitaros, neišmoko groti violončele.

– Ar galiu daryti prielaidą, kad jums pačiai buvimas triskart mama pagelbėjo mokant groti fortepijonu savo mokinius?

– O, taip. Dabar manau, kad kuo labiau buvau mama, tuo buvau geresnė kaip mokytoja. Nes kai prisimenu pačią savo mokytojavimo pradžią (man buvo tik devyniolika), o varge… Kaip aš troškau iš tų vargšų mokinukų maksimaliai išpešti viską, kas tik įmanoma. Šiuo metu į visą ugdymo procesą žiūriu kur kas atlaidžiau, kantriau. Matau savo klystkelius. Ir vis labiau suprantu, kaip myliu šį darbą. Juk mes, mokytojai, iš tiesų esame tarsi vampyrai. Dirbame su tais mažais vaikeliais – tarsi atsinaujinančiais energijos šaltiniais – ir mokomės iš jų gyvenimo džiaugsmo, energijos, pozityvumo. Tai didžiulė dovana – pamatyti, kaip tas mažas vaikelis kasmet keičiasi… O po kiek laiko, žiūrėk, jau atveda fortepijonu groti savo vaikus.

– Jūs, jūsų vaikai, vyras pasižymi kažkokiu nesuvaidintu laisvumu, pavadinkime tai bohemiškumu. Ar manote, kad jūsų šeima išties turi tą bohemiškumo geną? Jei taip – iš kur jis?

– Tas, kaip jūs vadinate, bohemiškumas, yra atėjęs iš vaikystės namų (tėveliai buvo gana laisvi ir draugiški), vyro Romo meniškų idėjų. Metų metais į mūsų namus eidavo žmonės, kai kurie juose net užsilikdavo (juokiasi). Visko būdavo – ir mano kambaryje koks nors pažįstamas apsigyvendavo, ir lovą tekdavo kokiam giminaičiui užleisti… Vėliau durys neužsidarydavo jau nuo mano paauglystės draugų. Naktinėdavome, klausydavomės muzikos, filosofuodavome, o kartu tapydavome mūsų kambario sienas. Draugai stebėdavosi, kaip čia man tėvai leidžia? Tik suaugusi, jau pati turėdama vaikų, supratau jų taktiką. Aišku, kad kur kas saugiau, jei draugai eina pas mane, o ne aš kažkur pas juos. Lygiai tą patį gyvenimo modelį – su durimis, plačiai atvertomis savo vaikų draugams – taikėme ir mudu su Romu. Dabar vaikų draugai dažnai gyvena mūsų sodyboje, kartu keliaujame, filosofuojame, žodžiu, ir vėl kuriasi nauja bohema. Jie tampa bendrais mūsų bičiuliais.

– Kaip suprantu, judu su vyru esate dvi skirtingos, bet to paties obuolio puselės. Abu menininkai, kuriantys menišką būtį ir buitį…

– Daugelis galvoja, kad muzikantai – bohemiški, atsipūtę, priplaukę… Taip gali atrodyti dėl jų pasinėrimo į savo idėjų, fantazijų gelmę, bet dirbdami, patikėkite, jie turi būti supertikslūs, atkaklūs ir planuojantys. Tokie ir bandome būti… Nors, kita vertus, mūsų šeimos pagrindas išties yra meniškumas. Su Romu esame pažįstami jau nuo mano dvylikos metų. Vėliau abu studijavome Vilniuje. Prisipažinsiu, jis labiau išprotėjęs menininkas nei aš. O koks perfekcionistas… Aš kur kas žemiškesnė. Štai mokytojauju nuo ryto iki vakaro. O jis – laisvas paukštis. Kuria interjerus, projektuoja namus, daro landšaftus, tapo paveikslus… Jei galėtų, juokaujame su vaikais, tai tėtis turbūt išmargintų viską – ir gatves, ir miestą, ir šalį… Suprantame, kad tai žmogus maksimalistas, kuriam nuolat trūksta laiko visiems išsvajotiems projektams įgyvendinti. Juk vienu metu jo galvoje verda aibė visokiausių minčių.

– Tarkite bent po keletą žodžių ir apie savo vaikus. Pradėkime nuo jūsų pirmagimės Monikos. Kokia ji?

– Pasinėrusi į gilius apmąstymus ir turinti puikų humoro jausmą, fantazuojanti ir analizuojanti, nešiuolaikiškai sąžininga ir tiesi. O jos ypatingą juoką galima vartoti kaip geros nuotaikos vitaminą. Fortepijonas ir gitara muzikos mokykloje, dailės pamokos, anglų kalbos studijos Lietuvoje, kinų kalbos studijos Anglijoje ir Kinijoje. Nenumaldomas smalsumas vis traukė Moniką keliauti. Piligrimų kelias su palapine ant pečių, savanoriavimas, vipasana… Visa tai tik dalis jos spalvingo gyvenimo, kurį dabar tarsi mozaiką ji kruopčiai dėlioja į savo būsimų knygų puslapius. Dabar Monika – piešianti, grojanti rašytoja, kurianti lietuvių ir anglų kalbomis. O kinų? Aišku, ši kalba ir studijos Kinijoje irgi atvėrė kažkokių nematomų galimybių, praplėtė akiratį, tai galbūt atsispindės ir jos pasaulėjautoje, turės įtakos rašymui.

– O kaip sekėsi pametinukui Lukui ir po dešimties metų į pasaulį atėjusiai Klodelei?

– Lukas, dabar jam 30 metų, taip pat mokėsi fortepijono ir gitaros klasėse, o įstojęs į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją pradėjo aktyviai koncertuoti su savo grupe. Vos baigęs mokyklą jis, kaip ir Monika, su didžiausia kuprine išvažiavo ieškoti laimės. Per Ispaniją, Prancūziją, Olandiją, kol… galiausiai nutūpė Londone. Šiuo metu Lukas bręsta kaip menininkas, vis šlifuoja savo grojamos muzikos stilistiką. Leidžia daug naujų kūrinių su savo grupe TRXNTRPS. Jo pseudonimas – Lukas Burnsright. Juokaujame, kad šį savo scenos vardą sūnus užtvirtino krauju ir ugnimi. Buvo toks baisus nutikimas viename Londono muzikos klube (gal prieš ketverius metus), po kurio Lukas apdegė didžiąją dalį kūno, turėjo daug sudėtingų odos persodinimo operacijų. Tąkart jis su savo grupe negrojo, bet sėdėjo lauko kavinėje. Šalia jo sprogo kažkoks elektros įrenginys: liepsna plieskė jam į veidą, rankas, kojas. Akimirksniu dingo elektra. Žmonės pradėjo gesinti gaisrą, pilti vandenį. Žodžiu, pasakodama apie šią siaubingą (bet, ačiū Dievui, laimingai pasibaigusią) istoriją, noriu akcentuoti viena – Lukui išgyventi padėjo muzika, eilėraščiai, kūryba. Kai sūnus prabusdavo tarp morfijaus dozių nuo beprotiško skausmo ir bandydavo susivokti, sapnas čia ar tikrovė, jį palaikė kūrybiniai planai. Kaip pats sako, "atsigavau tik dėl to, kad mintyse visąlaik buvo muzika". Ir dabar Lukas optimistiškai žvelgia į ateitį, groja gitara, prodiusuoja, filmuojasi, koncertuoja Londono klubuose.

– Panašu, kad ne tik Lukas – visi jūs trykštate optimizmu. Sakykite, negi ir tada, kai feisbuke pasirodė jūsų pagalbos prašymas – kuo greičiau surinkti pinigėlių laukiančiam operacijų Lukui – į ateitį žvelgėte taip pat optmistiškai?

– Mes visi optimistai iš prigimties. Bet… tada buvo baisu. Ačiū žmonėms, kurie labai operatyviai suaukojo nemažas pinigų sumas ir padėjo Lukui atsistoti ant kojų. Mes, tėvai, negalėjome tą akimirką staigiai nulėkti į Londoną ir būti šalia, bet sūnus to ir neprašė. Pasakė: nevažiuokite, nėra reikalo, tik turėkite telefoną prie savęs, kad galėčiau bet kada paskambinti, išgirsti jūsų balsą. Taigi aš pabandžiau padėti sūnui nuotoliniu būdu – pasidalijau pagalbos šauksmu per feisbuką. Draugai greitai sureagavo…

– Beliko susipažinti su jauniausia jūsų atžala, kuriai davėte labai retą Lietuvoje vardą – Klodelė…

– Klodelė gimė po dešimties metų pertraukos. Tarsi žaisliukas visiems pasidžiaugti (juokiasi). Dukra su sūnumi jau buvo paaugę, pasiilgę mažų vaikų. Todėl pagrandukę Klodelę auginome visi drauge. Gal todėl ir užaugo pati aršiausia – tarsi užgrūdintas plienas. Juk jai reikėjo atsilaikyti prieš tuos vyresnius ir jų draugus, kurių mūsų namuose netrūkdavo. Dabar ji yra pirmakursė BIM studentė (British Irish Music Academy ), mokosi vokalo, nors dvylika metų atidavė fortepijono specialybei. Šis vaikas nuolat sakydavo: "Kai turėsiu daug pinigų, samdysiuos fortepijono mokytoją Eleną, kad su manimi nuolat dirbtų." Vokalą lavino daugiau pati, o koncertuoti į pianistų konkursus užsienyje vykdavo su manimi ir Kauno A.Kačanausko mokyklos kolektyvu. Klodelei be galo patinka būti scenoje, jausti publikos palaikymą. Ji tokia betarpiška, komunikabili. Gal todėl išvykusi studijuoti į Londoną nepatyrė jokių adaptacijos problemų.

– Visų trijų jūsų vaikų istorijos be galo intriguojančios. Visi jie bando gyventi laisvų menininkų gyvenimus. Gal turite kokį menininkiško auklėjimo receptėlį, metodiką, kuria rėmėtės juos augindama?

– Mano metodika be galo paprasta. Du kartus paprašau tyliai (kaip sakoma, mezzo piano), o trečiąsyk duodu suprasti aiškiai, kad aš nepatenkinta. Mūsų namuose visi moka skaityti ženklus. Nes mes dažnai šalia žodžių juos naudojame. Kaip kokie italai. Visi pas mus aistringi, temperamentingi. Kas ten žino, ko tuose mūsų genuose nuo senų senovės primaišyta? Ir kodėl mūsų namuose dažniau skamba gruziniška ar afrikietiška nei lietuviška muzika (juokiasi). O kalbant rimtai, su vyru norėjome suteikti jiems kuo daugiau galimybių, kad vėliau patys galėtų rinktis. Patarėme kreipti dėmesį į tai, kas lengvai sekasi ir džiugina. O toliau jau patys už save atsakingi – skaito, gilinasi, medituoja, mąsto, keliauja ir atranda savus kelius. Aišku, perfekcionizmas ir atsakingumas gerokai apsunkina jiems gyvenimus.

– Kad jau vienuose namuose užaugo tiek meniškų natūrų, tai ir tie namai turėtų būti kažkokie ypatingi. Ką ten rastume – menišką chaosą ar pedantišką tvarką?

Lygiai tą patį gyvenimo modelį – su durimis, plačiai atvertomis savo vaikų draugams – taikėme ir mudu su Romu. Dabar vaikų draugai dažnai gyvena mūsų sodyboje, kartu keliaujame, filosofuojame, žodžiu, ir vėl kuriasi nauja bohema.

– Gal greičiau pirmą variantą… Kartais dėl tvarkos sukeičiu daiktus vietomis, tai išsyk gaunu priekaištą, kad kiekviename chaose vyrauja tam tikra sistema, kurios negalima ardyti. Be to, mūsų namuose labai daug daiktų. Mes tikrąja to žodžio prasme esame daiktų vergai. Bet jie mus džiugina. Iš visų savo kelionių prisivežame visokių širdžiai mielų daiktelių. Net būdami studentais, pamenu, už paskutinius pinigus pirkdavome kažkokius antikvarinius baldus, tempdavome juos į nuomojamus butus. Mano vyras pats gamina grožybes interjerams. Kartais jie pas mus užsilieka amžiams. Kai einu valyti dulkių, pasijaučiu lyg ekskursijoje į praeitį: "Štai ši vazelė iš Samarkando… O ana žvakidė dovanota Tadžikijos prezidento…" Netgi vaikai, išsinuomavę užsienyje butus, prašo tėčio, kad siųstų autobusu siuntinius jiems pagražinti – visokius gobelenus, kilimus, pialas ir pan. Jiems taip pat sunku gyventi beveidžiuose interjeruose. Juokauju, kad net paveikslai mūsų namuose eksponuojami ne taip, kaip pas kitus žmones… Jie surikiuoti eilėmis vienas paskui kitą, nes nėra tiek sienų, kur juos talpinti.

O dar mūsų namuose be galo daug knygų, kalbų vadovėlių: kinų, japonų, ispanų, prancūzų ir kt. Štai jaunėlė Klodelė dabar Paryžiuje, karantinuojasi draugo namuose, tad turi puikią progą pasimokyti prancūzų kalbos. Monika studijavo kinų kalbą, bet turi draugą olandą iš Pietų Afrikos, su kuriuo mes, tėvai, esame priversti kalbėti angliškai. Žodžiu, kai visi susibėgame, išeina kažkoks kultūrų ir kalbų mišinys. Vis dėlto dažniausiai prie stalo vaikai tarpusavy šneka angliškai, nes paprastai vienas iš jų būna nelietuvis. Bendrauti ta kalba galiu, bet padiskutuoti, pafilosofuoti, galų gale susipykti – jokių šansų. Per silpnai ją moku.

– Klausausi ir mažumėlę baltai pavydžiu – kokie jūsų vaikai kosmopolitai, pasaulio piliečiai. Gyvena skirtingose kultūrinėse terpėse, nuolat keliauja. O kaipgi jūs su vyru – ar irgi esate užkietėję keliautojai?

– Jau nuo vaikystės mane tėvai tampė po kaukazus, po krymus. Sėsdavom į "Volgą" ir važiuodavom po kokį tūkstantį kilometrų. Vėliau ir mes savo atžalas tampėme, bet kitaip (mat jiems jau buvo atidarytas užsienio langelis). Pamenu, sėdime visi Tunise, kažkur dykumos oazėje, ir kuriame planus, kaip ilgiau čia užstrigus, nes gražu ir gera be proto… Arba, pamenu, vyras gauna kūrybinę studiją Paryžiuje ir vežasi mus su vaikais drauge. Pirmiausia ant sienos pakabina didžiulį Paryžiaus žemėlapį, kuriame padeda mažą taškelį – mūsų buvimo vietą. "Nuo čia prasidės mūsų atradimai, – sako ir priduria: – Kol neišvaikščiosite visko savomis kojomis, negalėsite naudotis metro." Va taip. Mūsų vaikai visada turėjo atsiskaityti, kur buvo, ką matė ir t.t. Galėčiau perfrazuoti Napoleoną, kad bloga ta šeima, kurioje nėra kreipiamas dėmesys į kultūrą, o tokios šalies (šeimos) neverta ir ginti. Vyro Romo dėka mes tikrai tai darome.

– Ką čia ir pridursi, nebent pasidalytumėte Ilonos Pakėnienės laimingų namų taisykle?

– Neužmigti susipykus ir kasdien pasakyti, kad myli. O dar – visur ieškoti grožio ir juoktis!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ir prieko čia

Ir prieko čia portretas
Tos raukšlės? Visi senstam, tame tarpe ir jūs. Juk niekas nesiperša jums. Išmokite gerbti šalia esantį už jo darbus, o ne išvaizdą

tadas

tadas  portretas
lukas yra homoseksualas, atkreipkite demesi

andrius

andrius portretas
zinau sita bangla kaip transvestitas atrodo labai itartinas
VISI KOMENTARAI 10

Galerijos

Daugiau straipsnių