Sveiki sugrįžę į komunizmą

Pasivaikščiojus po patį pastatą tampa aišku, kad niekas tikrai nesiryš jo baigti. Kambariai labai maži. Primena ne viešbučio numerius, bet mažas kamarėles. Vaizdas pro langus įspūdingas, bet langai maži, lubos žemos. Sudėjus pakabinamas lubas, apšildžius patalpas iš vidaus, sumontavus radiatorius ir ištapetavus sienas, greičiausiai pasijustum kaip karste.

Manau, tik desperatiški keliautojai čia ieškotų nakvynės, sovietinius standartus menantys numeriai kažin ar taptų traukos objektais, o ir patalpų įspūdingiems restoranams ar kazino nemačiau, kad būtų buvę.

Laiptinės atrodo įkvepiančiai, o ypač milžiniški ovalūs langai, tik baisoka artintis prie jų, nes langų angos – beveik iki grindų.

Ilgai netrukęs pasiekiau viršutinį aukštą. Tada išverstomis grotomis užlipau į technines patalpas po stogu. Palipęs sustatytomis, svirduliuojančiomis ir apledėjusiomis plytomis, perlindau per siaurą langelį ir atsidūriau ant stogo.

Tai kvailokas sprendimas, kai po to pamačiau kelią aplinkui per balkonėlį. Ant stogo supratau, kad aš ne vienas čia toks smalsuolis. Ant prieš dvi dienas iškritusio sniego, buvo pritrypta pėdų, gal trijų ar keturių skirtingų žmonių.

Ir tai tik ant žemojo stogo, pastatas turi dar vieną, pasiekiamą kitu keliu, bet nesu pats didžiausias aukščio, griuvėsių ir ledo mėgėjas, tad pasitenkinau pasiekęs šį simbolinį tikslą, paspoksojęs į dulkių debesyje paskendusį ir saulės nutviekstą "Respublikos" viešbutį, grįžau žemyn.

Apsilankymas "Britanikoje" tikrai nebuvo labai jaukus. Kopiau atviresne laiptine, su didžiuliu tarpu tarp laiptų ir atvirais langais, pastate nemažai ertmių ir angų komunikacijoms, kur, užsižioplinęs gali prasmegti, tamsoje slepiasi ir gal šešiolikos aukštų, įskaičiuojant rūsį ir erdvę lifto konstrukcijai, šachta, persekiojanti paranoja dėl kur nors tykančių žudikų ar sargų taip pat neprideda malonumo esant vienam.

Elijaus Kniežausko nuotr.

Netikėtas susitikimas

Į "Britaniką" tikrai nėra ko eiti, o ypač tamsoje ir dar išgėrus alaus. Nieko įspūdingo ten nepamatysi, tik gali nusibaladoti kaip kažkoks turistas prieš kelerius metus. Kritęs keturiolika aukštų jis susilaužė kojas ir prasiskėlė smakrą. Bet jis vienas iš tūkstančio, kuriam pasiseka, visi kiti 999 gali nebūti tokie laimingi.

Aišku, taip man atrodo dabar. Pirmą kartą prieš penkerius metus lankiausi ant to stogo ir tai buvo vienas įsimintiniausių tos vasaros įvykių. Sunku rasti jauną kaunietį, nesilankiusį ir neiškylavusį ant "Britanikos" stogo, negaudžiusį tų virpuliukų šokant per tvorą, nesimėgavusį saule, grynu oru ir panorama su gera kompanija.

Jau būdamas pirmame aukšte, išgirdau mergiočių balsus ir žingsnius. Pamaniau, sutiksiu jas laiptų aikštelėje, nes tik viena įeiga tėra. Aš labai klydau ir likau išsižiojęs, kai pamačiau grotomis kylančio žmogaus kojas.

Pasirodo, kad adrenalino besivaikantys ir nemėgstantys drabužių teptis lankytojai turi trumpesnį kelią į pastatą. Jie iki trečio aukšto lipa grotomis, kol jos pasibaigia.

Bandžiau vytis juos laiptais, bet jų žingsniai tik greitėjo, o po to kažkuriame aukšte jie pasislėpė. Būtų įdomu pasikalbėti ir nufotografuoti, bet jau įsivaizdavau save šaukiantį: "Ei, nebėkite, aš ne narkomanas žudikas ir net ne sargas, aš tik pasikalbėti noriu. Tikrai netykau aukų šiame nuošaliame ir apleistame pastate, kur jūsų kūnų lifto šachtoje niekas nerastų mėnesius." Bet apsisukau ir nuėjau namo.

Akivaizdu, kad pastato nėra galimybių apsaugoti nuo lankytojų. Jei reikės, bus tokių, kurie lips ir į penktą aukštą ar tiesiog pusvalandį padirbės metalo pjūkleliu, o ir sargų nepastatysi 24 valandas per parą.

Elijaus Kniežausko nuotr.