Vietoje pinigų – žinomumas

Šis susitikimas kultūros bare „Godo“ – Kauno apskrities viešosios bibliotekos jaunimui skirto projekto „Stotelė – hiphopas“ dalis. Su Kaunu nemažai sąsajų turintis Svaras daugiau kaip dešimtmetį dirbęs vienoje mūsų miesto bendrovių, jo mama – kaunietė.

Hiphopo Lietuvoje pradininkas neslėpė, kad iš savo garsiausio albumo „Gatvės lyga“, išleisto prieš dvidešimtmetį, grupė nieko neuždirbo, tačiau jis atnešė didžiulį žinomumą. Neturėdami pinigų albumui išleisti muzikantai sutiko su leidybinės bendrovės „Bomba“, kuri vienintelė jais susidomėjo, pasiūlymu.

„Pasirašėm kontaktą, pagal kurį mes beveik nieko neuždirbom, bet galėjome išleisti albumą. Jokių pretenzijų „Bombai“ nėra. Žinojom, ką pasirašom. Iš tikrųjų stipriai laimėjom. Jie nesikišo į albumą, jį padarėm tokį, kaip mums atrodė. „Gatvės lyga“ tapo perkamiausiu repo albumu. Mums atėjo didžiulis žinomumas“, – pasakojo G.Liaudanskas, gerai žinomas ir dėl visuomeninės veiklos: dalyvavimo įvairiuose socialiniuose, švietimo judėjimuose, projektuose, Lietuvos šaulių sąjungos veikloje.

Gabrielius Liaudanskas-Svaras/Justinos Lasauskaitės nuotr.

Jo manymu, dalis grupės sėkmės yra ir tame, kad niekada nevaidino tokių, kokiais nėra. Net nesisiuva specialių scenos drabužių.

Svaras – ilgametis radijo laidos apie repą „Gatvės lyga“ vedėjas. Nuo laidos kūrimo jau dveji metai kaip yra atsitraukęs, tačiau ją seka. Ši laida visuomet buvo paremta tik savanorystės principu. Už ją pinigų nėra mokėjusi nė viena radijo stotis, nors laidos reitingai – puikūs.

Gyvenau „linksmaisiais“ 90-aisiais. Aš taip džiaugiuosi, kad mano vaikams nebereikia muštis kiekvieną dieną.

„Repas yra apie tai, kaip iš tikrųjų gyvenama. Mes irgi nuo pirmo albumo repavome apie tai, ką matome. Gyvenau „linksmaisiais“ 90-aisiais. Aš taip džiaugiuosi, kad mano vaikams nebereikia muštis kiekvieną dieną. Repas dabar jau tapo daugiatautis ir multikultūrinis“, – atsakydamas į klausimą apie buvusį stereotipą, kad repas yra neatsiejamas nuo ginklų ir smurto.

„Pagal tai aš vis dar esu vienintelis tikras reperis – turiu džipą ir ginklų“, – juokėsi G.Liaudanskas, rimtai pridūręs, kad nors turi ginklų, moka jais naudotis, niekada nėra šovęs į žmogų ir vylėsi, kad to niekada neprireiks.

Rūpinasi vieni kitais

Prabilęs apie savanorystę Svaras sakė, kad ypač pastarieji metai įrodė, kad Lietuvos gyventojai – nuostabūs žmonės, rūpinasi vieni kitais. Jis pats per karantiną daug valandų praleido kartu su kitais šauliais savanoriaudamas gydymo įstaigose.

„Pati didžiausia savanorystė, kurioje jūs kiekvienas savanoriaujate, yra draugystė. Žmogus žmogui yra savanoris. Jūs draugui nemokate, kad jis išklausytų jūsų raudas ir džiaugsmus“, – pateikė pavyzdį vyras. Anot jo, didelė savanorystė yra ir kai rūpinamės savo šeima, artimaisiais, net kai vaikai patys pasikloja lovą.

„Aišku, dar yra didžioji scena – visuomeninė savanorystė. Man svarbu padėti kitiems. Tokios mano vertybės. Esu patriotas, myliu Lietuvą. Tiesiog. Normalu žmogui čia gimusiam rūpintis savo visuomene“, – kalbėjo G.Liaudanskas, pradėjęs kalbą ir apie kraujo donorystę.

Jis iki šiol jaučia kaltę, kad susirgus draugo merginai tuomet taip ir neprisiruošė dovanoti kraujo, tačiau ši sąžinės graužatis jį saugo nuo kitų klaidų. Šiuo metu jis yra ir kraujo donoru, ir yra išreiškęs valią po mirties tapti audinių, organų donorų. „Kodėl išeidamas negaliu išgelbėti vieno ar kelių žmonių? Man inkstų po mirties nebereikės. Nieko tokio, kad kirminai mažiau turės ką pavalgyti“, – šmaikštavo Svaras.

Dažnas žmonių pasiteisinimas, kodėl neaukoja kraujo, yra adatų baimė. Kaip į tokį pasiteisinimą reaguotumėte, jeigu nuo to priklausytų jūsų ar jūsų vaikų gyvybė? Prašote pagalbos, o jums atsakoma, žinokit, mes bijom adatų.

Auditorijos baimė

Svaras pasakojo ir apie didžiulę paauglystėje kamavusią problemą – viešo kalbėjimo baimę. „Man jeigu mokykloje sakydavo eiti atsakinėti prie lentos, sakydavau, rašyk du nors viską mokėjau. Nebuvo baisiau nei pakelti akis ir kalbėti žmonėms. Muštis galėdavau prieš penkis, bet pasikalbėti arba iškviesti mergaitę pašokti – nebuvo nieko baisiau. Nebėra drąsuolio. Viskas. Tai buvo labai didelė problema“, – pasakojo G.Liaudanskas.

Anot jo, norint kažką pasiekti, svarbiausia yra pajudėti ta linkme. „Pradžia gali būti bet kokia, svarbu, kad ji būtų. Nereikia bijo klysti“, – patarė  renginio svečias. Auditorijos baimę jam padėjo įveikti muzika, tačiau vis tiek liko gana uždaras.

„Kaip keistai beatrodytų, esu intravertas, žmonių nemėgstu. Geriausiai jaučiuosi vienas dirbtuvėje sėdėdamas – pusiau rimtai, pusiau juokais pasakojo Svaras, – Bet džiaugiuosi žmonėmis, bendrauju, vis duodu jiems šansą. Beje, jau daug metų apie žmones nesprendžiu iš to, ką, kaip kalba, kaip atrodo. Dėk ant stalo savo darbus, ką esi nuveikęs. Gali būti ir nieko dar nenuveikęs. Tai irgi nieko blogo“.

Muštis galėdavau prieš penkis, bet pasikalbėti arba iškviesti mergaitę pašokti – nebuvo nieko baisiau. Nebėra drąsuolio.

Išgelbėjo rankdarbiai

Jau minėtas ilgametis darbas Kauno bendrovėje buvo paskutinė jo darbovietė. „Manau, buvau geras darbuotojas. Viskas su manim buvo gerai, bet niekada nebuvau pirklys. Ir man reikėjo labai daug drąsos, kad išeičiau iš darbo. Aš ne naivuolis. Suprantu, kad iš kažko reikės valgyti. Pareisiu namo, sakysiu vaikai, tėvas nori būti reperis, nuo šiol nevalgysim. Dabar bus menas mūsų pasaulyje. Labai gerai suvokiu, kaip baisu yra ką nors keisti. Bet jeigu pradedi keisti, pamatai, kad niekas nebyra. Atsiranda kitos galimybės. Pradedi uždirbti iš to, kuo anksčiau tik domėjaisi“, – drąsino imtis pokyčių G.Liaudanskas.

Gabrielius Liaudanskas-Svaras/Justinos Lasauskaitės nuotr.

Jis teigė, kad jau dvejus metus gyvena iš savo rankdarbių. Dėklų gamyba, piešimas ant drabužių, šalmų, sienų iki tol buvo tik hobi.

Prisipažino, kad yra namisėda, bet būna labai dėkingas, kai kas nors jį ištraukia į kokią nors kelionę. Beje, jis yra sudalyvavęs daugybėje išgyvenimo pamokų, žygių bet kokiu oru su nakvyne lauke. Jis patarė, kad geriausias porų tarpusavio santykių patikrinimas yra trijų dienų baidarių žygis.

„Mes gyvename geriau nei 80 proc. pasaulio. Nakvynė vasarą miške mums jau yra tai, apie ką mėnesį draugams galima pasakoti kaip žygdarbį, apie du žingsnius nuo mirties“, – juokavo Svaras, pridūręs, kad į įvairius išbandymus jis žvelgia kaip į treniruotę, kaip į atranką.

Jis pats pasirašytų ir nėrimui į Marianų lovį ar kelionei į kosmosą. „Žmonių nemėgstu, man vienam ten būtų visai normaliai. Būtų pirmas repo albumas, įrašytas kosmose“, – ėmė planuoti G.Liaudanskas, mėgstantis skaityti fantastiką.

Fantastika, anot jo, – tai būsima realybė. Vieninteliai dalykai iš fantastikos knygose aprašytų ir  mokslininkų, inžinierių kol kas dar nerealizuotų dalykų yra tik kelionės laiku ir tarpgalaktinės kelionės.