Išeivijos instituto vertybės

Šiais metais Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos institutas švenčia savo veiklos 30-metį. Šia proga lapkričio 8 d. atidaroma ne tik įstaigos istorijos paroda.

Taip pat atveriamos naujos archyvų saugojimo patalpos ir skaitykla, rengiama diasporos tyrimams skirta konferencija. Institute saugoma beveik 100 vertingų Lietuvos išeivių archyvų, talpinančių šalies kultūrai svarbius ar net unikalius dokumentus.

Svarbios asmenybės

VDU Lietuvių išeivijos institutas, kuris iš pradžių vadinosi Išeivijos studijų centru, buvo įkurtas 1994 m. Istorikė, instituto mokslo darbuotoja dr. Daiva Dapkutė atkreipė dėmesį, kad ši įstaiga ne veltui susikūrė būtent Kaune, prie VDU. Šios aukštosios mokyklos ryšiai su išeivija nuo pat universiteto atkūrimo 1989-aisiais buvo ypač glaudūs. Išeivijos mokslininkai prie universiteto atkūrimo prisidėjo ne tik savo idėjomis, bet ir darbais. Nemažai jų atvykę čia skaitė paskaitas studentams, dirbo administracinį darbą, buvo pirmieji atkurtojo universiteto rektoriai (prof. Algis Avižienis, prof. Bronius Vaškelis).

Pasak dr. D. Dapkutės, instituto atsiradimas ir veiklos pradžia yra neatsiejamai susiję su pora asmenų. Pirmasis jų – žymus lietuvių išeivijos žurnalistas, kolekcininkas Bronius Kviklys (1913–1990). Antrojo pasaulinio karo metais priverstas pasitraukti iš Lietuvos, gyvendamas Vakarų Vokietijoje ir JAV, jis surinko didžiulį lituanistinį spaudos, knygų, fotografijų, numizmatikos ir filatelijos archyvą. Po B. Kviklio mirties jo dukros Danguolė ir Rūta Kviklytės nusprendė tėvo surinktą kolekciją padovanoti nepriklausomai Lietuvai. Viena pagrindinių aplinkybių, nulėmusių kolekcijos patekimą į VDU, buvo Kviklių šeimos sentimentai universitetui, kuriame prabėgo gražiausios jų jaunystės dienos.

Kitas žmogus, suvaidinęs svarbų vaidmenį instituto istorijoje, buvo žymus išeivijos sociologas ir kultūrologas Vytautas Kavolis (1930–1996), aktyviai prisidėjęs prie instituto idėjinės vizijos. Jo asmeninės pastangos sujungti Lietuvos ir diasporos patirtis ir nuolatiniai raginimai vystyti tarpdisciplininius egzilio intelektualinio palikimo tyrimus padėjo pagrindą instituto strategijai. B. Kviklio palikimas kartu su V. Kavolio mintimis apie egzilio studijas sudarė instituto kūrimo pagrindą, leidžiantį ne tik kaupti, bet ir analizuoti, publikuoti diasporos paveldą.

„Ne tik 1993 m., kai B. Kviklio kolekcija atkeliavo į VDU, bet ir prabėgus trims dešimtmečiams, istorikus stebina jos dydis ir vertė. Didelę dalį kolekcijos sudaro tarpukariu ir sovietmečiu išleistos lituanistinės, taip pat įvairiomis kalbomis parašytos knygos apie Lietuvą iš viso pasaulio. Tyrėjams itin vertinga gausi periodinių leidinių kolekcija, kurioje galima rasti XIX a. pabaigos draudžiamos spaudos, 1942–1984 m. Lietuvos rezistencijos spaudos rinkinių, didelę Vokietijos DP stovyklose leistų laikraščių kolekciją, išeivijoje leistų leidinių, – vardija dr. D. Dapkutė. – Archyve galima rasti ne tik su paties B. Kviklio veikla išeivijoje susijusių dokumentų, bet ir eksponatų iš kitų žmonių archyvų, kurie neaišku kaip pakliuvo į B. Kviklio kolekciją. Pavyzdžiui, A. Smetonos iš Lietuvos atsivežtas ir tremtyje sukauptas archyvas, kurį B. Kviklys perėmė iš prezidento giminaičių. Įdomūs ir B. Kviklio archyve rasti Vydūno kūrinių rankraščiai lietuvių ir vokiečių kalbomis, parašyti daugiausia po Antrojo pasaulinio karo.“

Istorinis: ilgamečio pasaulio lietuvių bendruomenės vadovo V. Kamanto perduotas archyvas ir jame esantys dokumentai leidžia iš arčiau pažinti JAV ir kitų kraštų lietuvių bendruomenių veiklą. / Lietuvių išeivijos instituto nuotr.

Daugiausia – iš JAV

Į Išeivijos institutą archyvai patenka įvairiais keliais. Pasak dr. D. Dapkutės, prie sėkmingo diasporos kultūrinio palikimo išsaugojimo daug prisidėjo ir patys išeiviai, dovanodami VDU savo, tėvų ar draugų išsaugotus dokumentus, knygas, periodinius leidinius. Ne vienam jų šio universiteto pasirinkimą nulėmė asmeniniai sentimentai – praeities studijos ar darbas jame. Kitiems, dovanojusiems savo ar artimųjų archyvą, įdomi ir svarbi pasirodė Išeivijos instituto mokslinė veikla – tai, kad archyvai nebus laikomi uždaryti saugyklose, bet bus prieinami tyrėjams, studentams, dėstytojams.

Daugiausia archyvų į institutą atkeliauja iš JAV. Čia po Antrojo pasaulinio karo įsikūrė gausiausia lietuvių diaspora, o jos politinė, kultūrinė ir visuomeninė veikla buvo aktyviausia, tad išliko daugiausia kolekcijų ir archyvų. Kitų kraštų lietuvių veikla instituto archyvuose atsispindi fragmentiškai. Iš Kanados gautas aktyvaus lietuvių visuomenininko, politinio veikėjo Juozo Danio archyvas; iš Vokietijos – Vinco Natkevičiaus ir Jono Norkaičio fondai, iš Latvijos – Latvijos lietuvių bendruomenės archyvas; iš Prancūzijos – kunigo Jono Petrošiaus ir diplomato Adolfo Venskaus fondai.

Lietuvių išeivijos institute saugoma beveik 100 archyvų. Kiekvienas jų yra savaip įdomus ir vertingas.

Domina užsienio tyrėjus

„Lietuvių išeivijos institute saugoma beveik 100 archyvų. Kiekvienas jų yra savaip įdomus ir vertingas. Labai svarbus ilgamečio pasaulio lietuvių bendruomenės vadovo Vytauto Kamanto perduotas archyvas, suteikiantis galimybę tyrėjams iš arčiau pažinti JAV ir kitų kraštų lietuvių bendruomenių politinę, visuomeninę, kultūrinę veiklą. Tyrėjams labai naudingi ir J. Danio, kunigo J. Petrošiaus, Latvijos, Didžiosios Britanijos ir kitų kraštų lietuvių bendruomenių sukaupti ir institutui perduoti archyvai, kuriuose galima rasti vertingos informacijos apie įvairių kraštų lietuvių išeivijos darbus, – atskleidė Išeivijos instituto mokslininkė prof. Dalia Kuizinienė. – Archyvuose daugiausia sutelkta medžiagos, pasakojančios apie lietuvių bendruomenes ir organizacijas. Jie kuria nuoseklų pasakojimą apie iki šiol nepažintos veiklos mastus, įgyvendintas ir nerealizuotas idėjas.“

Prof. D. Kuizinienės teigimu, kiekvienas archyvas yra savaip įdomus. Pavyzdžiui, išeivijos teatralo Vytauto Valiuko archyve galima rasti ne tik gausybę medžiagos apie jo režisuotus spektaklius ir dokumentinių pastatymų nuotraukų, bet ir žymių dailininkų (Vytauto Kazimiero Jonyno, Telesforo Valiaus) scenografijos eskizų statytiems ar planuotiems statyti spektakliams. Inžinierius, architektūros tyrinėtojas Jurgis Gimbutas ne tik padovanojo gausų susirašinėjimą, bet jo archyve taip pat pedantiškai išsaugotos išeivijoje vykusių renginių programėlės, kurios šiuo metu yra itin svarbus dokumentas. Kiti archyvai svarbūs ne tik lietuvių, bet ir užsienio tyrėjams. Pavyzdžiui, žymaus išeivijos politologo Aleksandro Štromo kolekcijoje galima rasti ne tik dokumentų apie šio žmogaus darbus išeivijoje, bet ir retos disidentinės literatūros, liudijančios lietuvių išeivijos ryšius su Rusijos ir kitų kraštų disidentais. Šis archyvas leidžia atidengti visą tarptautinės antisovietinės veiklos tinklą.

Radinys: vienas įsimintiniausių instituto radinių – B. Kviklio fonde rasti Vydūno kūrinių rankraščiai lietuvių ir vokiečių kalbomis, kurie ilgą laiką laikyti dingusiais. / Lietuvių išeivijos instituto nuotr.

Netikėti atradimai

Į Išeivijos institutą kreipiasi įvairios institucijos, ieškančios nuotraukų iš tarpukario Lietuvos, įvairių asmenų rankraščių ir dokumentų. Instituto archyve saugomos įvairių asmenų ir organizacijų, išeivijos politikų, visuomenininkų, rašytojų, diplomatų archyvinės kolekcijos. Pasak prof. D. Kuizinienės, kiekviename iš šių fondų galima rasti ne tik mokslininkams, bet ir apskritai Lietuvos kultūrai svarbių ar net unikalių dokumentų.

„Institute dirbantys žmonės galėtų papasakoti apie ne vieną svarbų atradimą. Vieni įsimintiniausių radinių buvo Vydūno kūrinių rankraščiai lietuvių ir vokiečių kalbomis, kurie ilgą laiką buvo laikyti dingusiais. Vydūno draugija jau minėto B. Kviklio fonde rado išsamiausią filosofo rankraščio „Krieg und Religion“ variantą, kurį planuojama įtraukti į vokiečių kalba leidžiamą Vydūno tekstų knygą – atskleidė profesorė. – Linksmų istorijų netrūksta. Pavyzdžiui, istorikas Alfonsas Eidintas, rašydamas knygą apie diplomatą Ernestą Galvanauską, visur ieškojo pradingusių E. Galvanausko broliui Gediminui rašytų laiškų. Jo žiniomis, šie laiškai buvo saugomi pas kažkurį žmogų Čikagoje, o vėliau greičiausiai sunaikinti. Paslaptis buvo paprasta, tereikėjo žinoti to Čikagoje gyvenusio žmogaus pavardę. Tai buvo Vytautas Zalatorius, kurio perduotame archyve ir saugomi istoriko ieškoti laiškai.“

Prof. D. Kuizinienė pasakoja, kad atkeliavus archyvui, jame būna daug asmeninių daiktų, kurie liudija apie laikmetį. Pavyzdžiui, išeivijos fotografo Algimanto Kezio archyve saugomas jo fotoaparatas „Leica“, kuriuo praėjusio amžiaus antrojoje pusėje menininkas sukūrė savo svarbiausias menines miestovaizdžių fotografijas. Archyvuose randami paveikslai rodo buvusių savininkų skonį, atspindi draugystę su dailininkais, liudija to laikotarpio madas ir tendencijas. Šiuo metu dalis dailės darbų iš išeivijos kolekcijų puošia Lietuvių išeivijos instituto ir Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus erdves.

Reikšmingi tyrimai

Nuo kitų išeivijos palikimą renkančių institucijų Lietuvoje VDU Lietuvių išeivijos institutas išsiskiria tuo, kad jis ne tik kaupia diasporos archyvinį palikimą, bet ir jį tyrinėja. Instituto archyvais naudojasi įvairių sričių tyrėjai. Kadangi jis įsikūręs universitete, dėstytojai ir studentai medžiagą iš karto gali integruoti į studijų procesą. Remiantis instituto sukauptais archyvais, egzilio istorijos temomis rašomi bakalauro ir magistro darbai, rengiamos daktaro disertacijos.

„Dėl Lietuvių išeivijos institute sukaupto archyvinio paveldo ir čia vykdomų mokslinių tyrimų VDU jau susiformavo lietuvių diasporos istorijos tyrimų mokykla – atkreipė dėmesį dr. D. Dapkutė. – Šalia archyvų kaupimo, mokslinės ir leidybinės veiklos, Išeivijos instituto darbuotojai vykdo ir šviečiamąją veiklą – universiteto studentus, svečius ir Lietuvos visuomenę supažindina su išeivijos istorija, literatūra, kultūriniu palikimu. Institutas nuolat rengia mokslines konferencijas, seminarus, skirtus lietuvių išeivijos istorijai ir literatūrai tyrinėti, organizuoja susitikimus su įvairiais lietuvių išeivijos atstovais. Palaipsniui jis tampa rimta tarpdisciplininių sričių tyrinėjimo baze, išeivijos kultūrinio palikimo kaupimo, tyrinėjimo, publikavimo ir eksponavimo centru Lietuvoje.“

Pašnekovė pabrėžė, kad lietuvių emigracija yra svarbi Lietuvos istorijos dalis, kuri vis dar laukia daugiau tyrėjų dėmesio.

„Išeivijoje nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų buvo sukurta daugybė kultūros vertybių. Dalį jų sunaikino laikas, dalis šio paveldo buvo išsaugota privačiose kolekcijose ar įvairiose archyvinėse institucijose. Galima pasidžiaugti, kad per tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje atlikta svarbių darbų išsaugant ir tyrinėjant lietuvių diasporos dokumentinį paveldą. Sėkmingai toliau plėtojasi šaliai reikšmingo paveldo užsienyje atpažinimo ir susigrąžinimo darbai, iš įvairių pasaulio kraštų į Lietuvos atminties institucijas sugrįžta išeivijos kultūrinio palikimo kolekcijos. Vis dėlto, žvelgiant į atliktus darbus, tenka pripažinti, kad išsaugoti pavyksta tik nedidelę dalį išeivijos dokumentinio paveldo, kurio kitą dalį sunaikino laikas arba jis išsibarstė po įvairius kraštus – kalbėjo ji. – Tad diasporos paveldą tyrinėjančių institucijų veikla yra itin svarbi. Tik pažinę išeivijos istoriją, galėsime matyti savo, kaip šalies, visumą ir perimti svarbias patirtis.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jonas

Jonas portretas
Išeivijos institutas - nuo nulio Kaune sukurta vieta, įdomi jo veikla, renginiai, buriasi intelektualūs źmonės. Sveikinimai
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių