Senieji šviestuvai, architekto Rimvydo Jurgio Palio suprojektuoti specialiai Vilniaus gatvei, čia atsirado sovietmečiu – 1985 m., tačiau šie ir kiti tuometinės rekonstrukcijos metu įgyvendinti mažosios architektūros elementai tiesiog suaugo su istorine erdve. Įkvėpimo jiems autoriai sėmėsi  iš tarpukario.

Vilniaus gatvės rekonstrukcijos projekto autorė architektė Vilija Skėrienė portalui kauno.diena.lt teigė tikslingai pasirinkusi šiuolaikinius minimalistinio dizaino šviestuvus. „Jie nedominuoja ir nekelia pretenzijų, o tiesiog atlieka savo funkciją“, – sakė V. Skėrienė.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Grubus brokas

Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas akcentavo Senamiesčio autentiškumą, tačiau teigė, kad buvo neįmanoma restauruoti senųjų šviestuvų.

„Branginame, kas yra sena ir tikra – visa tai tvarkoma, atstatinėjama, restauruojama. Pirminiame projekte buvo numatytas ir senųjų gatvės šviestuvų restauravimas bei grąžinimas į vietas, tačiau juos išmontavus paaiškėjo, kad sovietmečiu išlietų stulpų būklė yra kritinė. Tai ne tik „kosmetiškai“ netvarkinga išvaizda, bet ir techniniai iššūkiai – grubus to laikmečio brokas (vietomis aptiktos „užmaskuotos“ skylės, užkamšytos tiesiog popieriumi). Jų praktiškai neįmanoma perdaryti, kad atitiktų šiuolaikinius saugumo standartus. Tai patvirtino ir kompetentinga komisija“, – kalbėjo S. Rimas.

Tai ne tik „kosmetiškai“ netvarkinga išvaizda, bet ir techniniai iššūkiai – grubus to laikmečio brokas.

Anot jo, vertinimą atlikę specialistai nustatė konstrukcinius pažeidimus, dėl kurių trūksta stabilumo. Be to, į senuosius šviestuvus netelpa šiuolaikinė įranga, nenumatytas įžeminimas. „Komisija pateikė išvadą, kad remontas – netikslingas“, – tvirtino S. Rimas.

„Nei autentiški, nei seni“

Skyriaus vedėjas atkreipė dėmesį, kad senieji šviestuvai nebuvo „nei autentiški, nei seni“. „Suprojektuoti ir įrengti sovietmečiu, 9 dešimtmečio viduryje, apie 1985 metus. Dėl to miestas kreipėsi į Nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo tarybą su prašymu įvertinti, ar šie šviestuvai pagrįstai laikomi senamiesčio vertingąja savybe. Nepriklausomi vertinimo tarybos ekspertai nusprendė, kad jie nėra laikytini vertingąja savybe“, – dėstė S. Rimas.

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Paprastai, į Nekilnojamo kultūros paveldo registrą įrašant objektus ar vertingąsias savybes, taikomas 50 metų cenzas. Šio rodiklio nepaisoma tik išimtiniais atvejais.

„Projekto autorė, architektė, atestuota kultūros paveldo specialistė Vilija Skėrienė pakoregavo projektinį sprendinį ir pasiūlė naujo tipo dizainą. Po diskusijų nuspręsta pasirinkti jos pateiktą neutralų variantą, kuris neimituotų senovės, bet aiškiai matytųsi, jog tai šių laikų kūrinys. Kartu tai ir subtili bei stilizuota senovinio šviestuvo – iš viršaus uždegamų žibintų – interpretacija“, – teigė S. Rimas.