Apniukusį šeštadienį prie vienuolyno Didžiųjų vartų, už kurių prasidedantis vidinis kiemas ir liepų alėja veda link Šventųjų vartų su svečių namais, būriavosi grupelė smalsuolių.

„Ekskursijos dėmesio centre bus ne šio unikalaus objekto architektūra, bet kamalduliai. Jų vienuolynas čia veikė 170 metų ir ta aura vis dar juntama. Visame vienuolyne plėtojamos dvi temos: švč. Mergelės Marijos bei vienuolyno įkūrėjų – šv. Benedikto ir šv. Romualdo“, – žengti pro vartus pakvietė gidė Rimutė Mikalavičienė, prisipažinusi, kad Pažaislis – jos mėgstamas objektas. Daugelio lankytojų susižavėjimą sukeliantis vienuolyno ansamblis laikomas vienu geriausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės ir Rytų Europoje. Tiesa, dabar vienuolyne šeimininkauja seserys kazimierietės.

Šventuosiuose vartuose gidė ragino atkreipti dėmesį į du svarbius objektus. Tai – kamaldulių ordino herbas – vartų lubose pavaizduoti du balandžiai, geriantys iš vienos taurės, ir freska „Šv. Romualdo sapnas“. Pasakojama, kad šv. Romualdas, būdamas benediktinų vienuoliu, susapnavo sapną, kuriame regėjo vienuolius, žengiančius į dangų ar kylančius į kalną. Palaikęs tai Dievo apreiškimu, jis nusprendė steigti atskirą kamaldulių ordiną. Jo vienuoliai Lietuvoje įsikūrė XVII a., pakviesti LDK didžiojo kanclerio Kristupo Zigmanto Paco (1621–1684). Jis finansavo brangiai atsiėjusias vienuolyno su neregėto grožio ir prabangos bažnyčia statybas. Pasakojama, kad Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elzbietą bažnyčios statybos vienam turtingiausių valstybės vyrų pačiam atrodžiusios tokios brangios, kad, apmokėjęs didžiules sąskaitas, apie tai primenantį dokumentą sudegindavęs.

Kam žymiam valstybės vyrui reikėjo imtis vienuolyno su prabangia bažnyčia statybų? K.Z.Pacas buvo vienos garsiausių Lietuvos giminių atstovas. Ėjo reikšmingas pareigas. Matyt, turėjo nuodėmių.

„Kam žymiam valstybės vyrui, kurio pareigos maždaug atitinka dabartines Seimo pirmininko pareigas, reikėjo imtis vienuolyno su prabangia bažnyčia statybų? K.Z.Pacas buvo vienos garsiausių Lietuvos giminių atstovas. Ėjo reikšmingas pareigas, sukosi aukščiausiuose sluoksniuose. Matyt, turėjo nuodėmių, – svarstė R.Mikalavičienė. – Tais laikais ir valstybės vyrai tikėjo, kad nuodėmes galima atpirkti malda. Vienuolių malda tam labai tiko. Ir šiais, ir anais laikais buvo vienuolijų, kurių nariams svarbu ne tik melstis, bet ir gilintis į mokslą, rūpintis sergančiaisiais. Tačiau kamalduliams svarbiausia buvo malda. Taigi, kas galėjo uoliau melstis už vienuolyno fundatorių, jei ne broliai kamalduliai, kuriems malda buvo pats svarbiausias dalykas?“

Pasak gidės, meldžiamasi šiame vienuolyne buvo nepertraukiamai: kai vieni broliai dirbdavo arba miegodavo, kiti melsdavosi. Mėsos nevalgę kamalduliai darbuodavosi vienuolyno sode, daržuose – taip užsiaugindami sau maisto produktų.

Vienuolių Pažaislyje nebūdavo daug – daugiausiai vienu metu jų buvo 20. Ir, nors atsiskyrėliškame vienuolyne dominavo tyla ir malda, pasak gidės, matyt, pasitaikydavo ir trinties tarp brolių, nepasitenkinimo. Kilus žiežirboms, situacijos kaltininkas keliaudavo į karcerį. Emocijų išlieti nebuvo kur – tapę vienuoliais kamalduliai visą gyvenimą praleisdavo tame pačiame vienuolyne, iš kurio nė kojos nekeldavo. Net vienuolyno bažnyčioje nuolatos matydavo tuos pačius veidus. Pasauliečiai į ją įžengdavo retai, moterims čia lankytis drausta. Išimtis taikyta tik vienuolyno geradarėms. Tačiau ir jų broliai paprastai neišvysdavo – šv. Mišių jie klausydavosi chore, gausiausiai dekoruotoje bažnyčios patalpoje už altoriaus.

Kamaldulių vienuoliai didžiausiomis dorybėmis vadino skaistumą, maldą, tylėjimą ir neturtą. Baltas abitas, skusta galva ir basos kojos. Žiemą vasarą tai buvo skiriamieji kamaldulių ženklai. Neturtas akcentuotas ir laidojant. „Šarvojami vienuoliai būdavo karste. Tačiau laidojant jie būdavo išimami iš karsto, guldomi ant medinės lentos su tokia pat pagalve ir užmūrijami sienos nišoje. Vienintelis dalykas, su kuriuo jie iškeliaudavo į amžinąjį gyvenimą, ko neturėdavo būdami gyvi – tai kojinės. Visą laiką basiems vaikščiojusiems kamalduliams laidojant užmaudavo vilnones kojines“, – požeminėje kamaldulių kriptoje, į kurią veda siauri laipteliai su žemomis lubomis, pasakojo R.Mikalavičienė. Tame pačiame karste vėliau būdavo šarvojami kiti vienuoliai.

Bažnyčioje gidė ragino pajusti skirtumą tarp tikro marmuro ir imitacijos: prilietus ranka, raudonas ir juodas sienų marmuras alsavo šalčiu, jo imitacija altoriaus tvorelėje buvo vėsi.

„Per Pažaislį einant prancūzų, vokiečių armijoms, čia šeimininkaujant stačiatikiams vienuoliams bažnyčia labai nukentėjo, daug kas buvo išplėšta, išvogta, panaudota karo reikmėms. Tarp didžiausių bažnyčios praradimų – marmurinės grindys, kurias pakeitė pigi imitacija ir tai, kad sovietmečiu restauruoti jos freskas buvo patikėta studentams“, – apie tai, kas prarasta, užsiminė ekskursijos vadovė.