Senamiestis, kuriuo didžiuojasi Kaunas, kadaise buvo pagrindinė naujai įkurto miesto dalis. XV a. teritorija dviejų upių santakoje sudalyta taisyklingais sklypais, čia pasiūlyta kurtis amatininkams ir pirkliams.

Archeologija – tai kūryba

Tris dešimtmečius po Kauno senamiesčiu miesto istorijos liudytojų ieškantis kaunietis archeologas Mindaugas Bertašius žinias, atradimus ir išvadas sudėjo į knygą "Dingęs miestas". Ką tik dienos šviesą išvydusiame leidinyje apibūdinamas viduramžių Kaunas, monografija paremta archeologinių tyrimų duomenimis.

Archeologui buvo neramu, kad žinios, kurias padiktavo po žeme atrastos ilgaamžės vertybės, arba liks gulėti stalčiuje, arba bus prieinamos tik istorikams, nors kelerius metus triūsė prie leidinio, skirto tiek specialistams, tiek plačiajai visuomenei.

M.Bertašius piešia vaizdus, leidžiančius skaitytojui įsivaizduoti anuometį Kauną. Jam neapmaudu, kad pats realaus viduramžiško vaizdo niekada nematė.

"Priešingai, man smagu, nes kai nesi matęs realaus vaizdo, patiri kūrybinį impulsą. Archeologai sukuria tai, ko patikrinti neįmanoma. Žinoma, stengiamasi atkurti pagal radinius, analogijas, bet galima ir suklysti, nes paprastai apčiuopiami tik fragmentai", – juokėsi pašnekovas.

Vytautas samdė planuotoją

Kauno viduramžiais vadinamas laikotarpis nuo XV a. pabaigos iki XVII a. pradžios. Būtent XV a. pradžioje įvyko Kauno virsmas – gyvenvietė su medinukais tapo miestu.
Archeologas priminė chrestomatinį ankstyvųjų viduramžių pavyzdį, kai valdovai sąmoningai kurdavo miestus. Jie samdydavo miestų planuotojus, kurie išmatuodavo žemes, sudalydavo sklypais. Tada belikdavo kviesti juose įsikurti amatininkus ir pirklius.

Taip pat nutiko ir su Kaunu. Pasak M.Bertašiaus, tikėtina, kad Kauno planą rengė ne lietuviai, nes tam reikėjo turėti žinių, mokėti matuoti, formuoti sklypus. Ką nuveikė anuometis matininkas, galime matyti ir šiandien, anuomečio miesto centro išplanavimas ilgainiui virto senamiesčiu. Tyrėjų duomenimis, iki tol prie upių buvo įsikūrusi gyvenvietė su mediniais pastatais.

Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto sumanymu naujas miestas kūrėsi aplink Rotušės a. ir pilies link. Pirmieji mūro namai, pasak M.Bertašiaus, Kaune pasirodė XV a., tiesa, prieš tai buvo pastatyta mūrinė pilis ir kelios bažnyčios. Mūrinukai pamažu  keitė medinius vienaukščius namus.

Trečdalis gyventojų – vokiečiai

"Pirmuosius mūrinius namus, be abejo, statė ne lietuviai. Vėliau ir jie pramoko ir vietiniai meistrai perėmė statybą. Antra vertus, atvykėliai ir jų palikuonys ilgainiui tapo vietiniais", – paaiškino archeologas.

Jo žiniomis, daugumos viduramžių miestų didelę gyventojų dalį sudarė atvykėliai iš vokiškai kalbančių kraštų. Kaune apie 30 proc. miestiečių kalbėjo vokiškai. Jie atvyko kurti savo verslą ir liko gyventi. Miesto dalis netoli dabartinio "Daugirdo" viešbučio buvo vadinama vokiečių kampu.

Amatininkai ir pirkliai atveždavo įvairių naujų madų, kurios netrukdavo išplisti. Tiesa, ir oficialaus miesto įkūrimo Kaune egzistavo amatai, prekybiniai ryšiai. Miesto įkūrimas kviečiant atvykėlius iš kitų kraštų, pasak archeologo, lėmė ekonominį sprogimą. Svetimtaučiai ne tik save maitino, bet ir kėlė miesto lygį.

"Už dabartinį Kauno senamiestį, jo vaizdą, galime būti dėkingi istorinei situacijai ir iš dalies svetimšaliams", – pridūrė M.Bertašius. Iki oficialaus miesto įkūrimo Kaunas turėjo atrodyti labai keistai. Medinių vieno aukšto lūšnų apsuptyje stovėjo milžiniškos mūrinės bažnyčios.

Knygos autoriaus teigimu, tokia bažnyčia liudydavo visam kraštui, kad čia sklinda kultūros ir kitokios naujovės. Dideli, didingi pastatai deklaravo pajėgumą, prestižą, demonstravo miesto statusą.

"Dabar aplinkiniai pastatai paaukštėję, bet bažnyčios vis tiek dominuoja. Anuomet jos buvo tartum dangoraižiai šalia žemų medinių trobelių", – siūlė įsivaizduoti pašnekovas.

Plintant mūro statiniams, jie buvo bent dviejų aukštų su mansarda. Archeologo pastebėjimu, Kaunas turi gana nemažai viduramžių architektūros likučių, senųjų gotikos elementų.

Sodybose plėtojo daug veiklos

Apie tai, kaip ir kur gyveno kauniečiai maždaug prieš 500–600 metų, liudija įvairūs archeologiniai radiniai: keramika, papuošalai, pastatų, krosnių likučiai ir kt.

Nustatyta, kad iš pradžių miestiečių sklypai buvo gana dideli, o vėliau užstatymas tankėjo. "XV a. pabaigoje–XVI a. pirmoje pusėje miestiečio sklype buvo vienas gyvenamasis namas su ūkiniu pastatu, o po šimto metų viename sklype atsiranda ir du gyvenamieji namai, o už jų – daug ūkinių, gamybinių pastatų", – pasakojo knygos autorius.

Įdomu tai, kad toje pačioje sodyboje buvo verčiamasi įvairia veikla. Buvo prekiaujama, gaminami įvairūs produktai, gaminiai. Tiesa, dirbo ne tik patys šeimininkai, bet ir, kaip manoma, samdiniai.

"Pastatų gausa rodo, kad gyveno gana nemažos šeimynos – iki keliolikos žmonių. Galbūt gyveno ne tik šeimininkai su vaikais, bet ir giminaičiai, kurie dalyvaudavo bendroje veikloje", – svarstė archeologas.

Jį stebina tai, kad vieno šeimininko namuose derėjo labai skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, namuose galėjo būti meno dirbinių, kieme veikė alaus darykla, čia pat stovėjo tvartas su gyvuliais, buvo prižiūrimi daržai. "Viduramžiams būdingas nepriklausomumas nuo aplinkos, gebėjimas gaminti viską patiems", – paaiškino pašnekovas.

Nemalonūs kvapai – kasdienybė

Skaičiuojama, kad XVI a. pabaigoje Kaune gyveno apie 7–8 tūkst. gyventojų. "Tai normalaus dydžio tuometis Šiaurės Europos miestas", – pridūrė M.Bertašius.

Jo duomenimis, tuomečių gyventojų namų interjerai buvo paprasti, puošniausias elementas – krosnis. Jos puošyba kokliais rodė šeimininko statusą, kiek šeimininkas gali investuoti.
"Labai ryškiai matyti, kad tuomečiai žmonės stengėsi sekti madomis. Kartais pamėgdžiojimas būdavo netgi beprasmiškas, funkcionaliai nepateisinamas", –  šyptelėjo pašnekovas.

Archeologą taip pat stebina higienos stoka anuomečiame mieste. Pasak jo, vadinamajame vokiečių kampe kiemai buvo sutvarkyti labai gražiai, tačiau kitur vyravo nešvara. Tame pačiame sklype, kur aktyviai vyko gyvenimas, vyko gamyba, čia pat kvapus skleidė atviros fekalijų duobės.

"Matyt, tada kvapų skalė buvo visai kita nei dabar. Tai, kas mums atrodo nepriimtina, tada buvo priimtina", – svarstė pašnekovas. Tiesa, kai kuriuose pastatuose jau buvo šiokia tokia kanalizacija su išvietėmis. Rotušės pastate iki šių dienų yra išlikęs vadinamasis burmistro tualetas.

Mieste palei gatves vedė grioveliai į upes. Bernardinų vienuoliai turėjo itin kokybišką atliekų kanalą, nuvestą į Neries upę. "Miestui prie upių buvo labai patogu į vandenį nuleisti visus nešvarumus", – paaiškino archeologas.

Dalis kiemų turėjo grindinį, medinius renginius, kai kurios gatvės – medinius šaligatvius. Kaip šiandien, taip ir anuomet Vilniaus gatvė buvo pagrindinė ašis, vedanti iš rotušės į užmiestį ir Vilnių.

M.Bertašius džiaugiasi, kad Kaune yra dar neatvertų žemės lobynų. Jis spėja, kad labai vertingos informacijos turėtų glūdėti po buvusios psichiatrijos ligoninės, dabar Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto pastatu Muitinės g. Spėjama, kad tai galėjo būti valdovų rezidencija, o M.Bertašius turi savo versiją.

"Aš bandau argumentuoti, kad tai galėjo būti senoji Kauno rotušė", – teigė archeologas. Pasak jo, istoriniai šaltiniai liudija, kad Kaunas, prieš pastatant dabartinę, turėjo senąją rotušę.
"Šis pastatas tikrai išskirtinis savo tūriu ir fasadais. Matyt, miestui plečiantis, persiformuojant, naujai rotušei parinkta kita vieta aikštės centre", – paaiškino jis. Rotušė atliko ne tik dabartinės savivaldybės funkciją. Čia būdavo saugomos prekės, miesto regalijos.

M.Bertašius tikisi, kad šis apleistas pastatas sulauks tvarkymo ir prieš tai bus privalu atlikti archeologinius tyrimus, atskleisiančius dar daugiau Kauno istorijos.

Naujiems miestams – vokiškas modelis

Dar prieš įsikuriant viduramžių miestui, įvairiose šiandienio senamiesčio vietose būta sodybų, daugiausia susitelkusių upių pakrantėse. Senoji Kauno gyvenvietė buvo įsikūrusi prie vadinamojo Perkūno namo. Iki miesto atsiradimo gyventa pilies teritorijoje ir artimoje aplinkoje, kalne prie Eigulių piliakalnio, aukštumoje prie Veršvų piliakalnio, Pajiesio piliakalnio papėdėje, Sargėnuose, Marvelėje.

Viduramžių istorijai svarbus miesto kūrimosi procesas, apėmęs visą Vidurio Europą. Tai miesto lokacija ir teisių suteikimas. Baltijos regioną ši miestų planavimo ir kūrimo banga pasiekė kiek vėluodama – tik XIII a., o Lietuvą – tik XIV a. pabaigoje.

Demografinis XII–XIII a. Europos augimas, prekių kiekio didėjimas, produkcijos ir mainų plėtra labai sustiprino prekyvietės svarbą. Visa tai ir atspindėjo miesto struktūra: formavosi prekeivių, pirklių, amatininkų, tarpininkų rajonai, kartu didėjo ir miestiečių investicinės galimybės. Prasidėjo staigus naujai kuriamų miestų skaičiaus augimas. Tai reiškė galimybę investuoti – tiek valdovui, suteikiančiam vietą ir kviečiančiam matininką (lokatorių), tiek ir naujai besikuriančiam atvykėliui, kuris manė esant naudinga pradėti prekiauti ar verstis amatais naujoje vietoje.
Nauji kokybiniai pokyčiai siejami su XIV ir XV a. sandūros laikotarpiu, kai palankioje vietoje, upių santakoje, atsirado naujas miestas, ėmęs tvarkytis Magdeburgo miesto teisės pavyzdžiu. Teisė vadintis miestu ir turėti herbą bei antspaudą priklausė vien vokiečių miestų pavyzdžiu besikuriančiai miestų bendruomenei.

1422 m. tarp kryžiuočių ir Lietuvos pasirašyta Melno sutartimi buvo padalyta neapgyvendinta teritorija. Kaunas tapo pirmuoju miestu su muitine, įgalinusiu prekybą Lietuvos pusėje. Vokiečių kolonistų bendruomenė suvaidino svarbų vaidmenį įkuriant Kauną ir organizuojant miesto gyvenimą.

Valdovas, besirūpindamas miestiečių ūkio gerove suteikė Kaunui didelius žemės plotus kairiajame Nemuno krante. Privilegijoje rašoma apie ten plytinčią girią.  Vytautas skelbė perleidžiąs miestui ir svarstykles, vaškinę, karpyklą, salyklo malūną.

Įkūrimo dokumentai ir miesto teisių suteikimas dar nereiškė užtikrintai sėkmingo miesto augimo. Vidurio Europoje yra šimtai pavyzdžių, kaip naujai kuriami miestai nepateisino vilčių, jie pamažu sunyko.

Kauno miesto planas yra labai iškalbingas, atitinka pagrindinius naujai kuriamo viduramžių miesto struktūros principus. Jis turėjo aikštę, taisyklingus kvartalus, gatves.

Šaltinis: M.Bertašiaus knyga "Dingęs miestas", 2013 m.