Keturių jos gimnazistų lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino žinios įvertintos 100 balų. Vis dėlto Metų mokytoja neslėpė: gavusi brandos egzaminų rezultatus, pirmiausia ieško pavardžių tų, dėl kurių nerimavo ir labai džiaugiasi pamačiusi, kad darbas nebuvo perniek, kad mokinys galės toliau siekti savo tikslų.

– Kuo būti svajojote mokykloje?

– Svajojau būti gydytoja. Deja, nesisekė chemija – mokytoja dažnai sirgdavo, daug pamokų tiesiog tuščiai prasėdėdavome, o korepetitoriai buvo ne mano šeimos kišenei...

– Kada apsisprendėte tapti lietuvių kalbos mokytoja?

– Iš tikrųjų neapsisprendžiau – priešingai, stojau į lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, o ne į tuometį Vilniaus pedagoginį, nors ten mokslai truko ketverius metus, o universitete – penkerius, vien todėl, kad nereikėtų dirbti mokykloje. Per atvirų durų dienas mums kalbėjo, kad baigusieji universitetą dirba leidyklose, redakcijose, žodžiu, ne mokyklose.

– Kas – žmogus ar įvykis – nulėmė jūsų apsisprendimą?

– Ir atlikdama pedagoginę praktiką, ir vasaromis dirbdama stovyklose pajutau, kad dirbti su vaikais man patinka ir sekasi. Todėl, kai baigus universitetą praktiškai visi paskyrimai buvo į mokyklas, manęs tai visai nenuliūdino. Be to, matyt, kažkas dėliojo mano kelią. Iki šiol prisimenu man, penktokei, pasakytus auklėtojos žodžius, kad aš būsiu lietuvių kalbos mokytoja. Tada supykau ant jos, bet ji, ko gero, kažką manyje pastebėjo.

Variacijos: mokytoja metodininkė J.Kriščiūnienė renkasi įvairias ugdymo formas: pamokas keičia spektaklių lankymas, literatūrinės ekskursijos, susitikimai su rašytojais, aktoriais./ J. Kriščiūnienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar iš karto po studijų pradėjote dirbti VDU Ugnės Karvelis gimnazijoje? Jei ne, papasakokite, kur vedė karjeros kelias.

– Taip, tik mūsų gimnazija tada vadinosi Noreikiškių vidurinė mokykla. Pirmieji metai, pirmoji laida nuo šeštos iki dvyliktos klasės buvo nuostabi patirtis. Daug keliavome, turistavome, bendravome. Tačiau po dešimties metų ėmė darytis nuobodoka, atrodė, kad stoviu vietoje. Todėl iš mokyklos išėjau – septynerius metus dirbau savaitraštyje „Šeimininkė“. Labai džiaugiuosi dėl šio savo žingsnio, nes tai buvo visai kitokia, bet labai įdomi ir naudinga patirtis. Kai vėliau vėl grįžau į tą pačią mokyklą, net mokiniai sakydavo, kad aš kažkokia kitokia mokytoja.

– Ar prisimenate savo pirmąsias mokytojavimo dienas? Kokios jos buvo?

– Prisimenu ne tiek mokytojavimą, kiek didžiulį stresą dėl būtinybės pasirinkti. Padirbusi vos dvi savaites, gavau viliojantį darbo pasiūlymą kitoje srityje su puikios karjeros galimybėmis ir ėmiau blaškytis: likti mokykloje ar išeiti? Iš esmės patirties dar neturėjau, tai klausiau kitų nuomonės, o ji buvo tokia skirtinga... Vis dėlto likau.

– Jei būtų galimybė atsukti laiką atgal, ar jūsų pasirinkimas būtų toks pat?

– Niekada nesvarstau variantų „jei būtų“. Man patinka mano darbas, jaučiuosi esanti savo vietoje, turiu daugybę šiltų prisiminimų, beveik kasdien patiriu smagių akimirkų ir tikrai niekada nenuobodžiauju.

– Ar labai skiriasi pirmieji jūsų mokiniai ir dabartiniai?

– Didžiulių skirtumų nematau. Jauni žmonės visada buvo ir bus įdomūs, smalsūs, nenuspėjami. Gal tik anksčiau labiau draugaudavo su knygomis ir perskaityti, tarkim, Vinco Mykolaičio-Putino romaną ,,Altorių šešėly“ jiems nebuvo toks didžiulis iššūkis, koks yra dabar.

– Ko reikia norint būti geru mokytoju?

– Nežinau, kaip reikėtų paaiškinti, koks mokytojas yra geras. Juk visi tokie skirtingi. Man svarbiausia – mikroklimatas klasėje. Jeigu mokinys manimi tiki ir pasitiki, jis priims ir mano metodus, atleis mano klaidas ir eis į priekį. Kol nėra santykio, tol nebus ir rezultato. Man įstrigę rašytojo Romualdo Granausko žodžiai iš jo mokytojavimo patirties: „Kaip aš galiu šaukti ant savo mokinių? Juk aš suaugęs. Argi gydytojas šaukia ant savo pacientų?“

– Kaip save įvardytumėte: besilaikanti pamokos plano ar „džiazuojanti“?

– Tokia per vidurį. Visada žinau, ką ir kaip turėtume veikti pamokoje, bet prireikus galime daryti visai ką kita ir kitaip. Kaskart stebiu mokinius ir matau, jei jie dėl kokių nors priežasčių manęs negirdi.

– Kelintos klasės programą jums labiausiai patinka dėstyti ir dėl ko?

Neišskirčiau nė vienos, visose yra įdomių ir nelabai įdomių temų. Smagiausia dirbti su dvyliktokais, bet ne dėl programos, o dėl pačių mokinių. Jau matyti jų asmenybės, su jais įdomu diskutuoti, nes gali sulaukti netikėtų įžvalgų ar klausimų.

– Esate pasakiusi, kad labiausiai už įvertinimą esate dėkinga savo mokiniams. Kuriais savo mokiniais didžiuojatės labiausiai ir dėl ko?

– Esu išleidusi daugiau kaip 20 abiturientų klasių, todėl surašyti visus, kuriais didžiuojuosi, reikėtų ne vieno puslapio. Jei rimtai, didžiuojuosi visais, kurie stengėsi, dirbo ir pasiekė maksimumą pagal savo galimybes. Žinoma, džiaugiuosi išskirtiniais rezultatais, konkursų laureatais, bet ne mažiau džiaugiuosi ir tais, kurie gal neturi išskirtinių mano dalyko gebėjimų, bet įdėjo labai daug pastangų ir jiems pavyko. Prisipažinsiu, kad neretai, gavusi brandos egzaminų rezultatus, pirmiausia ieškau pavardžių tų, dėl kurių nerimavau. Būna labai smagu pamačius, kad darbas nebuvo perniek, kad mokinys galės toliau siekti savo tikslų.

– Kiek mokinių pasekė jūsų pėdomis ir tapo arba taps lietuvių kalbos ir literatūros mokytojais?

– Lietuvių kalbą ir literatūrą studijavo ar studijuoja daugiau kaip dešimt buvusių mano mokinių, bet mokyklose dirba, kiek žinau, tik keli.