Stebuklas įvyko – šiandien mažylė auga ir stiprėja, nors kiekviena jos akimirka vis dar yra trapi lyg krištolas. Viktorijos ir Vykinto šeimą, kurioje auga du sūnūs – penkerių Jonas Kristupas ir trejų Petras, trečioji atžala – dukra Ona Marija papildė šių metų vasario pabaigoje. Tai įvyko tada, kai tėvai ir broliai dar tik ruošėsi į pasaulį atkeliausiančią mergaitę apgaubti meile ir tvirtybe. Tačiau mergaitė mamos įsčiose jau brandino kovotojos dvasią.

Kraujavimas tapo pranašu

Signalus apie tai, kad savo gimimo istorijos puslapius mergaitė pradės pildyti anksčiau, Viktorija pajuto praėjus dviem su puse mėnesio nuo tada, kai sužinojo apie po širdimi nešiojamą naują gyvybę. „Nėštumo pradžia buvo įprasta, tačiau maždaug dešimtąją nėštumo savaitę pradėjau kraujuoti ir pirmą kartą atsidūriau ligoninėje. Tai vis pasikartodavo, o sausio 27-ąją į Kauno klinikas atvykau stipriai kraujuodama“, – prisiminė pašnekovė.

Moteris pasakojo, kad tada gydymo įstaigoje, akylai stebima medikų, ji praleido beveik mėnesį. Tačiau kraujavimas vis pasikartodavo, o po trijų savaičių per apžiūrą gydytoja neslėpė – jos ir vaisiaus būklė – sudėtinga. Tąkart, sakė Viktorija, medikė užsiminė ir apie tikimybę, kad mergaitė, kurios moteris laukėsi, į pasaulį pasibels neišnešiota, nes viltis, kad kraujavimas liausis, kasdien blėso.

Kai pamačiau Oną Mariją, jaučiausi apdovanota, nes matyti tokio dydžio žmogų, kuris telpa ant vieno delno, man prilygo stebuklui.

Skubi operacija

„23-iąją nėštumo savaitę gydytojai pradėjo dukros plaučių brandinimo kursą, o dar po savaitės man prasidėjo gimdymas, kuris baigėsi skubia Cezario pjūvio operacija, nes pablogėjo dukros būklė. Ona Marija gimė būdama 24 savaičių – šių metų vasario 23 d., nors pagal numatytą terminą turėjo gimti tik birželio viduryje“, – jautria patirtimi dalijosi moteris.

Viktorijai pabudus po Cezario pjūvio operacijos, palatoje ji sulaukė Kauno klinikų Neonatologijos klinikos Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus medikų vizito. Gydytojai moteriai nupasakojo, kaip pirmosiomis akimirkomis pasaulyje jaučiasi Ona Marija. Tuomet vienintelė vos 514 g svėrusios 26 cm ūgio mažylės aplinka buvo inkubatorius. Nors ji pati verkė ir gebėjo kvėpuoti, mergaitės būklė buvo sudėtinga dėl mažo išnešiotumo. Išgirdusi apie trapią dukrelės būklę, Viktorija kartu su vyru Vykintu galėjo ją pamatyti praėjus maždaug parai po Cezario pjūvio operacijos.

Išgelbėtą vos 514 g svėrusios dukros gyvybę tėvai vadina stebuklu. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Kai vyras sulaukė neigiamo COVID-19 testo atsakymo, buvo apie antra valanda nakties. Tuomet mes iš karto paprašėme personalo, kad palydėtų pas dukrą. Kai pamačiau Oną Mariją, jaučiausi apdovanota, nes matyti tokio dydžio žmogų, kuris telpa ant vieno delno, man prilygo stebuklui. Jos pėdutės buvo maždaug 2 cm dydžio, akytės – pridengtos, o kvėpuoti padėjo specialūs aparatai. Inkubatorius taip pat buvo pridengtas audiniu, apsaugančiu nuo į vidų patenkančios išorinės šviesos, taip sukuriant aplinką, kuo panašesnę į mamos gimdą“, – mintimis į pirmąjį susitikimą su Ona Marija sugrįžo pašnekovė.

Teko pakovoti

Viktorija neslėpė – pirmosiomis dienomis jai buvo sunkiausia užkurti savo organizmą, kad šis pradėtų gaminti pieną, kuris, nors ir po nedaug: iš pradžių vos po 1 ar 2 ml, tačiau taip reikalingas neišnešiotiems naujagimiams. Nešina motinos pieno lašeliais moteris kasdien kas tris valandas keliaudavo į Naujagimių intensyviosios terapijos skyrių pas dukrą, kad padėtų šiai augti ir stiprėti. Tačiau mažylės būklė palaipsniui vis blogėjo, o praėjus 25 dienoms po gimimo tapo labai sudėtinga – Onai Marijai reikėjo maksimalios tiekiamo deguonies koncentracijos kiekio, tačiau nepakako ir to.

Šiandien, prisimindama tą akimirką, sakau sau, kad dukra pasinaudojo suteikta proga gyventi, kurią jai, tokiai mažutėlei, padovanojo medikai.

„Dukra buvo maitinama per zondą, įvestą tiesiai į skrandį. Į gydymą medikamentais mergaitė reagavo nežymiai. Todėl medikai pasiūlė man išbandyti vadinamąjį kengūravimo metodą – pasiguldžius ją ant krūtinės, leisti kelias valandas pajusti kontaktą su mano oda. Nors mūsų situacijoje dukra buvo intubuota, viltasi, kad mamos buvimas šalia Onai Marijai padės kovoti už gyvenimą“, – jautriai kalbėjo moteris.

Tačiau dar ilgą laiką gydytojai negalėjo nudžiuginti mamos žinia apie gerėjančią dukrelės būklę. Ji tebebuvo sunki. O kasdienybė – užpildyta daugybe įvairiausių tyrimų. Ne kartą Onai Marijai teko perpilti ir kraują bei vaduotis iš vis užklupdavusių įvairiausio tipo infekcijų, būdingų neišnešiotiems naujagimiams. Viena jų – plaučių uždegimas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pokyčių trapumas

Mažylės plaučiai 58 dienas buvo ventiliuojami dirbtinai. Vėliau imtasi taikyti teigiamo slėgio palaikymo plaučiuose terapiją. Mergaitė, sakė Viktorija, kvėpavo savarankiškai, tačiau jos plaučiai būdavo išpūsti, kad nesubliūkštų. Pastaroji terapija truko pusantro mėnesio – kiek ilgiau nei pirmoji – dirbtinis plaučių ventiliavimas. Birželio pabaigoje Onai Marijai taikyta dar viena – nuolatinio deguonies srauto terapija – į nosytę įdėti vamzdeliai, per kuriuos deguonis tekėdavo didesniu srautu, tačiau dėl to, tarstelėjo mama, dukrelė galėjo kvėpuoti pati.

Tuomet, birželį, kai mergaitei sukako išnešioto naujagimio amžius, Viktorija su Ona Marija iš Neonatologijos klinikos Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus buvo perkeltos į Naujagimių ligų skyrių toje pačioje klinikoje. Tačiau tokiu pokyčiu teko džiaugtis neilgai – vos dvi savaites, nes mažylės būklė ir vėl stipriai pablogėjo. Nors jai vis dar buvo taikoma nuolatinio deguonies srauto terapija, Ona Marija nebepajėgė savarankiškai kvėpuoti – kraujas įsisavindavo per mažą kiekį deguonies ir mergaitė nuolat dusdavo.

Prilygo stebuklui

„Sugrįžome į intensyviosios terapijos skyrių. Dukros būklė buvo kritinė, todėl jai vėl teko taikyti dirbtinę plaučių ventiliaciją. Tačiau ir tai gelbėjo itin menkai, nes mergaitei nustatyta plautinė hipertenzija (liga, kai plaučių kraujagyslėse padidėja kraujo spaudimas, – aut. past.). Dėl pernelyg didelio slėgio plaučiuose kraujas negalėjo prisisotinti deguonies ir plaučius tiesiog aplenkdavo. Jau tada medikai mus, tėvus, po truputį psichologiškai ruošė atsisveikinimui su dukra – net sūnums sudarė išimtinę galimybę pamatyti sesę pirmą kartą“, – atviravo Viktorija.

Tačiau kai jau atrodė, kad visos įmanomos galimybės išgelbėti mažylės gyvybę išnaudotos, Kauno klinikų gydytojai rankų nenuleido – griebėsi paskutinio vilties šiaudo – pradėjo taikyti mergaitei azoto terapiją.

„Kaip suprantu, ši terapija taikoma tik kritiniais atvejais. Azotas pasižymi kraujagysles atpalaiduojančia savybe. Onos Marijos atveju tai pasiteisino – pradėjus tiekti azotą, maždaug per 10 minučių, į kraują pateko pakankamai deguonies ir jos būklė pagerėjo. Šiandien, prisimindama tą akimirką, sakau sau, kad dukra pasinaudojo suteikta proga gyventi, kurią jai, tokiai mažutėlei, padovanojo medikai, pradėję taikyti šią terapiją“, – džiugesio balse neslėpė Viktorija.

Šilti prisiminimai

Tiesa, mažylės netrukus laukė dar viena užduotis – nueitą kelią pakartoti iš naujo siekiant stabilizuoti sunkią būklę ir nuo azoto terapijos sugrįžti tik prie deguonies terapijos taikymo. Per tą laiką Ona Marija išaugo Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus pacientų gretas ir kartu su mama buvo perkelta į Vaikų intensyviosios terapijos skyrių.

„Tokios sunkios būklės dukrą jau buvau mačiusi ne kartą. Tačiau ji visada turėjo savybę kažkokiu būdu išsivaduoti iš pablogėjusios savijautos. Padedant nuostabiai medikų komandai po truputį tai padarė ir tąkart. Prisiminimai apie Naujagimių, o vėliau ir Vaikų intensyviosios terapijos skyrių iki šiol itin paliečia ir sušildo mano širdį. Ten dešimtys gydytojų ir slaugytojų rankų nuolat rūpinosi gelbėdami jos, tokios mažytės, gyvybę, – suteikdami visa, kas geriausia. Nereikėjo prašyti ar kovoti dėl pagalbos – ji dukrą pasiekdavo pirmiau, nei spėdavau apie tokį poreikį pagalvoti. Jaučiu didelį dėkingumą Kauno klinikų medikams už pagarbą tokio mažo žmogaus gyvybei. Atrodytų, kad pats Dievas reikiamu metu atsiuntė daugiau gelbstinčių rankų“, – jautrius žodžius gydytojams skyrė pašnekovė.

Viktorija pasakojo, liepos mėnesį, kai Oną Mariją perkėlė į Vaikų intensyviosios terapijos skyrių, turėjusi galimybę kasdien atvykti į ligoninę ir mokytis prižiūrėti dukrą, o vakare grįžus į namus pabūti su kitais dviem savo vaikais. „Rugsėjo pradžioje dukra buvo perkelta į palatą Vaikų ligų skyriuje, kurioje kartu buvau ir aš. Tada jau turėjau įgūdžių ir galėjau pati pasirūpinti Ona Marija. Medikų personalas ruošė mane tam, kad, prieš išvykdama į namus, būčiau kuo savarankiškesnė“, – mintimis į netolimą praeitį sugrįžo moteris.

Į namus – reanimobiliu

Spalio 22-ąją paūgėjusi ir 5 480 g sverianti mergaitė su tracheostoma (dirbtine anga trachėjoje, per kurią į kvėpavimo takus įvestas specialus tracheostominis vamzdelis, skirtas kvėpavimui – aut. past.) ir gastrostoma (vamzdeliu, chirurginiu būdu įvestu į skrandį pro pilvo sieną, kuris reikalingas vaiko mitybai užtikrinti, – aut. past.), lydima mamos, gydytojo ir slaugytojos, išvyko į namus.

Reanimobiliu kartu keliavo ir mažylei gyvybiškai svarbūs aparatai – plaučių ventiliatorius, deguonies koncentratorius, kelioniniai deguonies balionai, specialus siurblys, skirtas valyti tracheostomai atsiurbiant gleives, oro drėkintuvas ir šildytuvas bei aparatas, rodantis deguonies įsisotinimą kraujyje.

Paklausta, kaip Ona Marija namuose jaučiasi šiandien, po pastarojo įvykio praėjus kelioms savaitėms, Viktorija šyptelėjo: „Čia verda nuolatinis veiksmas. Iš pradžių buvo sunku įsivaizduoti, kaip reikės suderinti dukros, kuri nė akimirkos negali pasilikti nestebima, ir dviejų sūnų priežiūrą. Aišku, dabar namuose yra vyras, tačiau kai po mėnesio tėvystės atostogų jis sugrįš į darbą, viskas vėl bus kitaip – daug ko teks mokytis iš naujo. Ona Marija palengva auga – ji laiminga, kai pakalbiname, džiaugiasi. Dukra dėl prijungtų aparatų, be kurių kasdienybė bent jau kol kas – neįsivaizduojama, ir vamzdelio mums vis dar atrodo labai trapi. Tačiau pamažu drąsiname save su dukra elgtis kaip su kūdikiu ir kuo mažiau kaip su ligoniu. Vis galvojame, kaip išplėsti ir jos judėjimo ribas, pavyzdžiui, išeiti į lauką“, – atviravo mergaitės mama.

Šiandien mažylė auga ir stiprėja, nors kiekviena jos akimirka vis dar yra trapi lyg krištolas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Onos Marijos raida, pasak Viktorijos, šiek tiek atsilieka, bet juodu su vyru deda visas pastangas, kad mažylė netruktų pasivyti bendraamžius. Tačiau kadangi mergaitei prijungti gyvybiškai svarbūs aparatai itin riboja šeimos galimybes išvykti už namų sienų, kineziterapijos užsiėmimai vyksta čia pat – specialistams lankantis namuose. Jei įveikti didesnius atstumus kartu su mažyle būtų įmanoma, kai kurias procedūras finansuotų valstybė, tačiau dabar, kol judėjimo galimybės ribotos, sakė Viktorija, už jas tenka mokėti iš savų lėšų.

„Net ir mažiausia infekcija galėtų stipriai komplikuoti esamą situaciją. Onai Marijai augant, stiprėjant jos raumenims, motorikai, tikiuosi, kad dukra pamažu galės atsisakyti dabar būtinų aparatų, nebent išaiškės dar kas nors, ko mes nežinome“, – atviravo Viktorija.

Užsiminus apie tai, kad maži vaikai būna išties judrūs, mėgstantys viską aplink tyrinėti, ir pasiteiravus, ar mažylei dar nemaga paliesti kai kurių jos gyvybę palaikančių laidelių, mama tarstelėjo, kad bent jau kol kas mergaitė prie viso to pripratusi tarsi prie savo kūno dalių.

„Žinoma, bet kada gali nutikti taip, kad Ona Marija išsitrauks tracheostomą. Tokiu atveju mums patiems tektų ventiliuoti dukros plaučius rankomis, įpūsti deguonies ar gaivinti, kol lauktume atvykstant greitosios medicinos pagalbos. Tokioms situacijoms mus parengė ligoninėje“, – pasakojo moteris.

Reikalinga pagalba

„Dukters situacija yra kintanti – nežinau, kaip ji jausis po savaitės ar dviejų. Mergaitė buvo stipriai neišnešiota, jai ilgą laiką taikyta plaučių ventiliavimo terapija intubuojant. Todėl iki šiol sunku nuspėti, kaip visa tai atsispindės jos raidoje, nepaisant to, kad dabar ji yra žavus ir, atrodytų, viską suprantantis kūdikis, norintis augti. Žvelgti labai toli į ateitį negaliu – turiu gyventi šia diena ir stengtis patenkinti tuos dukros poreikius, kuriuos šiandien labiausiai reikia, nes paskui gali būti per vėlu“, – jautriai kalbėjo Viktorija.

Paklausta, kokios pagalbos šeimai dabar labiausiai reikėtų, Onos Marijos mama nebuvo labai kalbi, nes prašyti pagalbos yra gerokai sunkiau, nei pačiam ją pasiūlyti kitiems. Tačiau moteris vis dėlto užsiminė, kad labiausiai ateityje gali pristigti lėšų samdomiems specialistams: šiuo metu – kineziterapeutui, o vėliau – ir masažuotojui ar logopedui. Dar namuose itin praverstų ir auklė, kuri galėtų pabūti su dviem vyresniaisiais sūnumis, kol Viktorija nė akimirkos negali palikti Onos Marijos vienos.

Viktorijos ir Vykinto šeimą, kurioje auga du sūnūs, trečioji atžala papildė šių metų vasario pabaigoje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Nelikite abejingi

Norintys padėti Onai Marijai augti ir stiprėti, gali tai padaryti:

Gavėjas: Viktorija Kuodė

Sąsk. Nr.: LT147300010169941573

Mokėjimo paskirtis: Parama Onai Marijai

PAYPAL: vikalelesiute@gmail.com