Kineziterapeutas Ignas Zakarauskas – funkcinės jogos treneris, Feldenkraiso metodo puoselėtojas Lietuvoje – į savo darbus dažniausiai skuba dviračiu. Kaip ir jo žmona Rūta, klausos protezavimo specialistė. Ši jauna kauniečių šeima, auginanti tris atžalas – septintokę Ugnę, penktoką Roką ir antrokę Ievutę – šiandien bandys įrodyti, kad laimingos šeimos receptai gali būti įvairūs.

– Jau nuo ariamosios žemdirbystės laikų Lietuvoje įsigalėjo patriarchatas, kai vyras šeimoje tapo svarbesnis už moterį. Sakykit, Ignai, o kaip yra jūsų šeimoje?

– Na… pas mus yra darbų pasiskirstymas. Kažkurioje srityje didesnį autoritetą turi žmona, nes tai jai geriau sekasi. Mano darbai labiau susiję su technine pagalba, kur reikia kažką buityje pataisyti, daugiau fizinės jėgos įdėti. O jei užgriūva mokykliniai reikalai, mielai juos sprendžiame drauge arba į tėvų susirinkimą keliauja tas, kuris tuo metu laisvesnis. Tiek aš, tiek Rūta galime atlikti visus darbus, tik žiūrime, kuriam vienas ar kitas darbas lengviau sekasi. Aš nemoku siūti ar valgio taip gardžiai ir greitai gaminti, užtai galiu patvarkyti užsikimšusią kanalizaciją. Kitas susitarimo klausimas – kuriam koks darbas yra malonesnis. Tarkim, Rūta nemėgsta siurbliuoti kambarių, nes jai po traumos baseine skauda nugarą.

– Man nepasigirdo – žmonai skauda nugarą? Būdama kineziterapeute, jogos instruktore, bijočiau tai pripažinti. Ar liaudies išmintis, kad savo kieme pranašu nebūsi, čia pritinka?

– Pasakyčiau kiek kitaip: galbūt jai nedrąsu imtis veiklos, kuri gali išprovokuoti skausmą. Sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo judesio kokybės. Kadangi įpročius keisti sunkiau, nei mokytis kažko naujo, iš pradžių Rūtai reikia susitarti su savimi (juokiasi). Įžvelgti tuose pratimuose prasmę. Žinoma, skausmui sugrįžus, motyvacija padidėja. Kai žmona turi daugiau laisvo laiko, ji mielai ateina į mano sveikatingumo studiją pasimankštinti. Džiaugiuosi, kad jai patinka aktyviai leisti laisvalaikį.

Judrūs: aktyvus gyvenio būdas neatsiejamas nuo Zakarauskų šeimos kasdienybės.

– Ar galiu viešai paskelbti, kad tėtis Ignas atsakingas už aktyvų šeimos laisvalaikį – net būrelius jis, o ne žmona, vaikams parenka?

– Turbūt. Domėdamasis vienu ar kitu žiūriu, kad jie būtų judrūs ir vaikams patiktų. Man, kaip tėčiui, smagu matyti, kad vaikai laukia savo popamokinės veiklos ir kad tie sportai jiems nėra tik tėvų primestas lažas. Visada, siūlydamas jiems vieną ar kitą būrelį, pabandau mintyse peržvelgti gerąsias jų savybes – gal padės akims lavėti ar laikyseną sureguliuoti?

– Iš kur randate laiko tokiems namų darbams?

– Kai nori, tai ir gali. Man patinka rūpintis: vaikams pareguliuoti kėdžių aukštį, nustatyti tinkamą atstumą nuo kompiuterio ekrano, pažiūrėti, kad darytų pertraukas, sėdėdami prie jo. Kaip tėtis kineziterapeutas, bandau atsižvelgti į rekomendacijas jų sveikatai. Ar manęs klauso? Taip. Manau, dėl to, kad tokių veiksmų imuosi jau nuo mažens. Tai jiems jokia naujiena. O ir po vieno ar kito sporto lankymo jie pradeda geriau jausti savo padėtį erdvėje, keisti laikyseną, net ir sėdėseną į gerąją pusę. Kartais aš nuimu kėdės atlošą, kad vaikas gautų daugiau erdvės prisitaikyti ir jam nebeliktų pagundos sukniubti, sėdėti bet kaip. Kartais sumažinu kompiuterio ekraną, kad akių raumenys treniruotųsi. Jie ant manęs dėl to nepyksta: pasitiki, žino, kad darau tai jų labui.

– Prieš daugelį metų įkūrėte Sveikatingumo ir laisvalaikio studiją. Ar jūsų šeima joje dažnas svečias?

– Niekada neturėjau tokio tikslo, kad šeima būtinai darytų tai, ko aš mokau kitus žmones. Šiuo metu esu pasinėręs į Feldenkraiso metodo studijas, o vaikai yra dar per maži gerai suvokti jo esmę. Džiaugiuosi, kai į studiją ateina mano artimieji ar draugai. Kai negali prisijungti gyvai, daro tas pamokas internetu. Feldenkraiso metodas – tai unikalus požiūris į žmogaus judėjimą, mokymąsi ir pokytį, išpuoselėtą Moshe's Feldenkraiso. Šis metodas vertinamas dėl savo poveikio gerinant laikyseną, lankstumą, koordinaciją, atletinius ir artistinius gabumus bei padeda tiems, kas turi judėjimo sunkumų, jaučia lėtinį skausmą bei nervinę įtampą.

– Nusipirkę sodybą atradote didžiulį malonumą – vykti drauge į pažintinius žygius dviračiais ar pėstute.

– Iš pradžių su dviračiais aplėkdavome tai, kas buvo netoli sodybos, o paskui savaitgaliais ėmėme keliauti ir po visą Lietuvą. Juolab kad daug jos išmaišėme ir pamatėme rengdami sveikatingumo ir aktyvaus poilsio stovyklas šeimoms. Visus metus aš tyrinėdavau kažkokį vieną regioną, išrinkdavau jo įdomias vietas, kad paskui rugpjūčio mėnesį ten galėtume pakviesti šeimas su vaikais. Šią vasarą vyko jau keturioliktoji tokia stovykla, į kurią rinkosi mūsų bičiulių, bendraminčių šeimos. Ten mankštinomės, maitinomės mano žmonos gamintu vegetarišku maistu, bandėme kuo geriau pažinti pasirinktą regioną. Visa tai darėme drauge su vaikais, kad ir jiems liktų kuo smagiausias tos savaitės prisiminimas.

– Pats viską organizuojate – vietines įžymybes iššniukštinėjate, nakvynes suieškote, edukacijas užsakote, rytais dar jogos treniruotes vedate, paskaitas tėveliams sveikatingumo tema skaitote… O atlyginimo neimate – tik auką. Ar ne per didelę naštą ant pečių užsikraunate? Kam ji jums?

– Jei atvirai, jaučiu prasmę tai darydamas. Man smagu prisidėti prie žmonių gerovės. Matau, kad jiems mano parinkta veikla patinka, kad jie su nekantrumu laukia kitų metų stovyklos. Tad ir aš laukiu ateinančios vasaros, o laukdamas renku informaciją, ruošiuosi. Žmonių džiaugsmas mane motyvuoja. Iš esmės kasmet vyksta tos pačios šeimos. Vos paskelbiu feisbuke – jau ir vietų nėra. Šįmet stovyklavome Žemaitijos rajone, Kurtuvėnų krašte, tad su vaikais susirinko apie penkiasdešimt žmonių.

– Gal galėtumėte parekomenduoti kokį smagų savaitgalio maršrutą po Lietuvą, kurį jau išbandėte su savo šeima?

– Išties man labai patiko šią vasarą atrastas Kurtuvėnų kraštas Žemaitijoje. Sename Kurtuvėnų dvare galima pajodinėti arkliukais, užsisakyti edukaciją-susipažinimą su gyvu žirgu. Čia pat, už 4 km į šiaurę nuo Kurtuvėnų, yra labai gražus Girininkų piliakalnis – 183,1 m aukščio virš jūros lygio. Nuo jo puikiai matosi ir kitas – Šatrijos kalnas. Galima nuvažiuoti į Užventį. Užvenčio dvarą XIX a. pabaigoje buvo išsinuomoje rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos tėvai. Prie dvaro centrinio pastato tebėra graži alėja, kurią apysakoje "Sename dvare" aprašė Šatrijos Ragana. Su vaikais lankėmės Užvenčio kraštotyros muziejuje, vaikščiojome po parką, kur įrengta vaikų žaidimo aikštelė ir pėsčiųjų takas. Užsukome į Žvėrinčių – prie Laukstėnų kaimo įrengtą 14,7 ha ploto miško aptvarą miško gyvūnams.

– Žmona pasakojo, kad stovyklos vaikams labai patiko žaisti senovinius Žemaitijos krašto žaidimus – ypač tuos su koviniais elementais. Iš kur apie juos sužinojote?

– Iš knygų. Teko pasidomėti, paskaityti knygų apie senovės žemaičių vaikų žaidimus. Netgi pradžioje išbandyti juos su savo vaikais (juokiasi). Maniškiui Rokui, lankančiam kovos menus, ypač patiko žaidimai su lazdomis, virvėmis…

– Stovyklose tiekiate vegetarišką maitinimą. Ar dėl to, kad pats jau seniai esate vegetaras?

– Nebūtinai. Tiesiog sukūrėme tokią savotišką tradiciją, t.y. kelias dienas per metus net ir kitokio mitybos plano besilaikantys žmonės gali paskanauti vegetariškų patiekalų. Juos su padėjėjomis labai skaniai gamina mano žmona. Daug kas nustebdavo, kad tokiu būdu galima maitintis, gerai jaustis ir nepritrūkti jėgų. Tuomet tokias šeimas aš padrąsindavau, kad ir namuose keletą kartų per savaitę paįvairintų savo mitybą vegetariškais patiekalais.

– Betgi Rūta ir vaikai jau nėra vegetarai. Ar neapmaudu, kad, truputį pabandę, jie nuėjo kitu keliu?

– Niekada nenaudoju prievartos ar spaudimo, kad šeima turėtų maitintis taip, o ne kitaip. Rodau savo pavyzdžiu, kad šitaip maitindamasis aš gerai jaučiuosi. Ta vegetariška mityba gali būti ir filosofija (nežudyk!), ir sveikatos pagrindas. Siūlau jiems pakeisti gyvulinius baltymus sveikesniais, tuomet ir virškinimas bus geresnis, ir mažiau apsunksite. Rekomenduoju naudoti daugiau daržovių ir ankštinių. Bandau suteikti informacijos, kad šiais laikais, norint prasimaitinti, nebūtina nužudyti vištytę, – parduotuvėse, turguose daug alternatyvių produktų. Mano tikslas – savo pavyzdžiu parodyti, kad galima maitintis ir kitaip. Skaniai ir sočiai.

Atrodytų, kad šeima, vaikai jau savaime yra laimės šaltinis. Tačiau daugybė žmonių turi šeimas ir nelabai jas vertina. Manau, kad žmogus turi išmokti džiaugtis kito žmogaus buvimu, prisidėti prie jo gerovės.

– Turite kineziterapeuto išsilavinimą. Ar tai reiškia, kad daugelį vaikiškų problemų – peršalimų, kosulių, kitų negalavimų – galite išspręsti pats, be šeimos gydytojo ar specialisto pagalbos?

– Na, taip. Yra dalykų, kuriuos per laiką atrandi. Skaitai medikų knygas, darai tyrimus, stebi augančius vaikus. Tarkim, mano dukrelei buvo toks laikas, kai ji jautėsi blogai, greitai pavargdavo: pakildavo temperatūra, paskausdavo kaulus, raumenis. Tad teko ieškoti būdų, kaip jai padėti. Artimieji net siūlė į psichologą kreiptis, nes manė, kad ji nenori į mokyklą. Bet aš jaučiau, kad tiesa slypi kažkur kitur, nes gerai pažinojau savo vaiką. Sykį į rankas pakliuvo tokio amerikiečių gydytojo knygelė, kuris savo pacientus gydė vitaminu D. Kadangi jų ligos simptomai buvo panašūs kaip mano dukros, padariau jai vitamino D tyrimą. Ir pasirodė, kad Ugnės organizme jo trūksta. Kai pradėjo naudoti, po kiek laiko visi varginantys simptomai išnyko.

– Dažnai mamos skundžiasi, kad jų vaikai labai mėgsta saldumynus ar kitą nesveiką maistą. Bet pas jus vietoj saldainių ant stalo rasi tik… saulėgrąžų daigų?!

– Mano teorija šiuo klausimu yra tokia. Vaikai mato, ką jų tėvai valgo, ir pagal tai patys renkasi maistą. Netgi labai svarbu, ką mama valgo tuo laikotarpiu, kai lėliukas dar gyvena jos pilvelyje. Kitas dalykas, kokius mitybos įpročius jie mato savo artimiausioje aplinkoje, – pas vienus ar kitus senelius. Mūsų šeimoje jau tapo įprasta, kad vietoj saldumynų vaikai užkandžiauja daigais, riešutais ar daržovėmis. Tarkim, sūnelis dažnai mėgsta pakramsnoti salierą, bet galbūt ne dėl to, kad tai sveika, o todėl, kad taip įpratęs ir kad jo mūsų šaldytuve visuomet yra.

– Betgi jūsų vaikai negyvena uždarame Zakarauskų šeimos burbule: jie eina į mokyklą, bendrauja su bendraamžiais, kurių dauguma renkasi tradicinį maistą – su dažikliais, stiprikliais… Kaip juos motyvuojate, kad nepasiduotų masiniams maitinimosi įpročiams?

– Aišku, drausti jiems valgyti ano maisto (kuris paprastai būna skanesnis) aš negaliu. Bet galiu sudaryti sąlygas būnant su šeima neiti į tas vietas, kur siūlomas nesveikas maistas. Galiu pateikti jiems alternatyvą. Aišku, vyresnėlė dukrelė galbūt yra ėjusi su draugėmis į greito maisto užkandinę, bet tikrai ne kasdien. Paprastai žmona pati gamina naminius mėsainius ar sumuštinius, kuriuos vaikai mielai nešasi į mokyklą.

– Kažkur feisbuko erdvėse radau tokį teiginį, kad tinginystė yra pati geriausia iš visų septynių nuodėmių, mat trukdo padaryti likusias šešias. Esate be galo užsiėmęs žmogus – daug laiko skiriate vaikų gerovei, pozityviems santykiams kurti šeimoje, profesiniams savo mokslams. Ar dar lieka laiko paprasčiausiai patinginiauti?

– Man patinka tai, ką darau. Todėl kažkokio didelio skirtumo – kada ilsiuosi, o kada kažką rimto veikiu – nėra. Galbūt yra dalykų, kurie man patinka, bet jiems šiuo metu negaliu skirti papildomo laiko. Tarkim, ne visada galiu nuvažiuoti į sodybą: paukštelius palesinti, medelį pasodinti ar tiesiog dviračiu po apylinkes prasilėkti. Bet aš tikiu, ateis savaitgalis, šventės – bus laiko ir šitiems dalykams. Kasdienybėje nejaučiu, kad man kažko trūktų ar kažkas buityje labai erzintų. Jei koks darbas man nepatinka, vis tiek matau prasmę jį atlikdamas. Žinau, kad nuo to visiems mano šeimos nariams bus smagiau. Tai motyvuoja.

– Ne paslaptis, kad net ir pačioje darniausioje šeimoje tėtis ir mama dažnai turi skirtingas nuomones apie vaikų auklėjimą. Ar dažnai tie požiūriai nesutampa Zakarauskų namuose?

– Manau, tiek vyras, tiek ir moteris vaikus auklėja iš skirtingos patirties, kurią atsinešė iš savo namų. Tarkim, man atrodo, kad teisinga yra vienaip, o žmonos nuomone – visiškai priešingai. Bet kadangi ketverius metus Austrijoje studijavau Feldenkraiso mokslą, bandau kai kuriuos tos metodikos principus pritaikyti auklėjant vaikus. Bėda, o gal džiaugsmas (juokiasi), kad jie yra ganėtinai kitokie nei mūsų kasdienybėje įprasti dalykai, kuriuos mes darome iš kartos į kartą, ir dėl to jie mums atrodo teisingi. Vaikai – skirtingos asmenybės. Vieną vaiką  veikia bausmė, o kitą –  paskatinimas. Man rodos, kad aš turiu daugiau kantrybės. Bet žmona ją kartais priima kaip nuolaidžiavimą vaikams. Tada aš aiškinu, kad negaliu skubėti, nes turiu pagalvoti, kaip tam vaikui geriau. Kartais su dukrele ar sūneliu užtenka tik pakalbėti, ramiai išsiaiškinti, ir išsyk atsiranda galimybė priimti geresnį sprendimą. Žmogus gali supykti, aprėkti, nubausti, bet gali ir atrasti alternatyvą, kompromisą. Kadangi auginame tris atžalas, ant jų puikiausiai matyti, kad kiekvienam reikia skirtingo priėjimo ir netgi skirtingo laiko kiekio. Dažnai mes tiesiog neišlaukiame, kol vaikas nurims ir ateis taikytis, atsiprašyti. Todėl stengiuosi sukurti tarp savęs ir vaikų pasitikėjimo ryšį – kad jie nebijotų paklausti, pasipasakoti, kas kelia nerimą.

– Ir pabaigoje... Grįžkime prie medinės lentelės rankdarbių krautuvėlėje su dailiu užrašu "Čia gyvena laiminga šeima". Ar galėtumėte tokią užsikabinti ant savo namų durų?

– Atrodytų, kad šeima, vaikai jau savaime yra laimės šaltinis. Tačiau daugybė žmonių turi šeimas ir nelabai jas vertina. Manau, kad žmogus turi išmokti džiaugtis kito žmogaus buvimu, prisidėti prie jo gerovės. Kai tai pavyksta, tuomet visi jaučiasi laimingi. Todėl mūsų šeimos laimės receptas gana paprastas: jeigu nori būti laimingas, laimę nešk kitiems… Aš tuo tikiu. Šeimoje yra daugybė galimybių daryti kažką gera. Vienam užpakaliuką nuvalyk – jis jau laimingesnis, už kitą kambarį išsiurbliuok – jau ir tam smagu… Darydamas gera kitiems, tu ne tik pats gauni kur kas daugiau, bet dar ir suteiki galimybę būti laimingiems kitiems.

R.Zakarauskienė: smagiausia, kai drauge keliaujame po Lietuvą

Visi mūsų vaikai lanko tą pačią VDU "Atžalyno" progimnaziją. Ugnė – vyriausia – septintokė. Šiuo metu lanko gatvės šokius. Rokas – vidurinysis – penktokas. Jis lanko muai tai kovos menų treniruotes, anksčiau lankė boksą, dziudo. Antrokė Ievutė dar labiau prie namų, tiesa, labai mėgsta baseiną, prie kurio netoli gyvename. Vaikams parinkome būrelius netoli namų, kad nereikėtų vežioti ir patys galėtų į juos vaikščioti.

Sportui skiriame labai daug dėmesio. Vyrui tai ir darbas, ir pomėgis. O aš su vaikais labai laukiu savaitgalių, kai važiuojame į sodybą Jadagonių kaime. Turime ten dviračius, tai nuvažiavę sėdame ant jų ir malamės po apylinkes. Šuniui priekabos neturime – greta bėga. Kai Ievutei suėjo penkeri, įsigijome vokiečių bokserę Torą.

Vežėme į šunų dresavimo mokyklą, lankėme pamokas. Tora labiau rūpinamės mes su Ignu: stipri ji, gal 30 kg sveria, vaikai nepavedžiotų. Užtai jie turi pasirūpinti mažesniais augintiniais: už jūrų kiaulytę atsakinga Ugnė, sraigių achatinų porelė dovanota Ievutei, o žuvytė – Rokui. Vis dėlto šauniausia mūsų šeimos laisvalaikio pramoga – ekskursijos po Lietuvą.

Jomis pavyksta vaikus nuo kompiuterių, telefonų atitraukti. Ir maudomės tuomet, ir uogaujame, ir grybaujame, ir įdomias vietas aplankome. Kadangi kiekvieną rugpjūtį Ignas organizuoja šeimos sveikatingumo stovyklas, iš pradžių turime patys viską aplinkui iššniukštinėti, o tik paskui draugus kviesti. Tai tos žvalgytuvės po įvairius Lietuvos regionus mūsų šeimai pačios smagiausios!