Pasakodamas apie minėtos idėjos užuomazgas, kurias norėtų realizuoti Laisvės alėjoje, T. Norvila užsiminė, jog anksčiau, iki šaliai išsikovojant nepriklausomybę, toje erdvėje stovėjo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos ir Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinės Respublikos įkūrėjui Vincui Mickevičiui-Kapsukui skirtas biustas.

T. Norvila-Morfai / Asmeninio archyvo nuotr.

„Ta vieta liko tuščia, todėl man kilo klausimas – negi mes neturime simbolių, kuriais galėtumėme pakeisti senus sovietinius paminklus? Tokių erdvių Kaune yra ir daugiau, bet jose niekas nieko nedaro. Šioje vietoje, kur Laisvės alėja susikerta su Vytauto prospektu, norėtųsi tokio meninio objekto, kuris būtų konkretus ir šiek tiek šmaikštus nei abstraktus. Daugelis galbūt turi nekokią nuomonę apie balandžius, bet man jie labai patinka. Be to, tai – Laisvės alėja, jie dažnai čia matomi“, – pamąstymais dalijosi menininkas.

T. Norvila pastarąją idėją sakė pasiūlęs ir konkursui „Kauno akcentai“, tačiau kol kas nežino, ar dėl šalį sukausčiusio karantino sumanymų patvirtinimas  bei jiems ketinamo skirti finansavimo klausimas neužtruks ir nenusikels į rudenį. Menininkas prasitarė tiksliai nežinantis, kaip jo idėją – „patupdyti“ Laisvės balandį tiksliai įvertino komisija, bet net ir tuo atveju, jei nepasisektų laimėti, kūrėjas neslėpė bandysiantis ieškoti kito kelio kaip sumanymą įgyvendinti. Tačiau pirmiausia sakė norintis išgirsti kauniečių nuomonę.

T. Norvila-Morfai / Asmeninio archyvo vizualizacija

„Įdomu, palaikys ar sukritikuos?“ – svarstė menininkas. O paklaustas, jei vis dėlto ne tik kauniečių, bet ir miesto valdžios pritarimo šiuo metu dar „ore kabanti“ idėja sulauktų, kaip jis įsivaizduoja ją realizuosiantis, T. Norvila teigė, jog Laisvės balandis turėtų būti pagamintas iš stiklo pluošto.

„Stiklo pluoštas – lengvai formuojama medžiaga, ji nesveria daug. Tačiau skulptūrai pritvirtinti reikėtų ir metalinio karkaso. O paskui Laisvės balandžio paviršių planuočiau nupurkšti dažais – išpiešdamas akis, plunksnas ir visą kitą. Žinoma, dėl to, kad būtų įmanoma skulptūrą įtvirtinti kuo geriau, praplatėtų paukščio kojos“, – vardijo pašnekovas.

Menininkas užsiminė, jog šis akcentas turėtų būti masyvus – maždaug dviejų žmonių ūgio dydžio, kad praeiviai ne tik jį matytų iš tolo, bet ir priėję galėtų atsisėsti greta ir nusifotografuoti.