Bendra erdvė poilsiui

Pakalbinti Vytenio į E.Ožeškienės gatvėje jo su bendraminčiais sukurtą Kiemo galeriją po atviru dangumi užsukau apsnūdusį rytą.

Beveik vasariškos saulės šviesa ant senų kiemo daugiabučių kiek aptrupėjusiais fasadais brėžė ryškius saulėkaitos ir šešėlių kontrastus. Iš sauso teptuko technika Vytenio tapytų portretų į mane žvelgė čia gyvenę žydai – jauni žmonės, paženklinti šešiakampėmis Dovydo žvaigždėmis. Personažas Pjero su veide sustingusia kraujo ašara, Mažasis princas laiptinėje, Šventoji Trejybė, veidrodiniai vitražai, mezginiai. Naujausias sienos piešinys – sukumpusi rašytojo Levo Tolstojaus figūra.

"Ar pastebėjai skirtumą nuo paskutinio apsilankymo pas mus? Ne? Mes jau turime malūną!" – pasitiko Vytenis ir mostelėjo ranka link virš kiemo pakibusių medinių sparnų. Kita permaina: prie sandėliukų, ant kurių stogo rengtos parodos, kur anksčiau riogsojo šiukšlių kalnai, dabar terasėlėmis kyla sužaliavęs gėlių darželis. "Išvežėme keletą didžiulių konteinerių šiukšlių, tačiau dabar turime bendrą poilsio erdvę", – pozityvia permaina džiaugėsi bendruomenę telkiantis menininkas.

Prie įeigos į šį kiemo kampelį kabo užrašas "Bendra būtis". "Jis labai gerai atspindi mūsų kieme įvykusius pokyčius", – užsiminė menininkas. Vos jam atsikrausčius čia gyventi, užrašas virš įvažiavimo keliuko į kiemą skelbė: "Tik kiemo gyventojams".

Pasak menininko, užrašas labai taikliai atspindėjo mąstymą. Iš uždarų ir vienas kitu nepasitikinčių piliečių dabar Vytenis buria atvirą kaimynų bendruomenę. "Kai kabėjo užrašas "Tik kiemo gyventojams", čia buvo šiukšlynai. Kai užrašėme "Kiemo galerija", čia atsirado erdvė visiems. O tai, kas atsiranda viename kieme, gali atsirasti ir kitame, tik kitaip. Jei galime viename kieme visi kartu šventes švęsti – kodėl negalime Laisvės alėjoje?" – retoriškai klausia pašnekovas.

Bandė gaivinti alėją

Pasišnekėti su menininku kylame į jo nedidelį butą viename Kiemo galeriją supančių senųjų daugiabučių. Čia išnaudotas kiekvienas centimetras: gyvenamojo kambario ir studijos erdvė, be jokių prieškambarių ar koridorių, prasideda vos įžengus pro buto duris.

"Tai mano vitražas, – juokiasi Vytenis, žvelgdamas į ant lentynos priešais langą sustatytus spalvoto stiklo butelius. – Visas grožis atsiskleidžia tada, kai pro juos šviečia saulė."

Be kepurės su snapeliu niekur nesirodantis bendruomenės telkėjas išeina į balkonėlį, kuris, atrodo, tuoj pasvirs žemyn nuo gėlių gausos. "Čia – mano studijos tęsinys, – šypsosi apžvelgdamas kiemą, kuriame matyti jo sukurti sienų piešiniai, tarp dviejų namų nutįsusiame hamake kabo programą "Kaunas 2022" primenantys juodi kamuoliai. – Tam tikra prasme mano studija yra visas miestas. Toks supratimas man padėjo atsakyti į klausimą, kas yra vieša erdvė ir jos tikrieji šeimininkai, kas yra kiemas, kur prasideda ir baigiasi mano namai, ir kodėl aš negalėčiau lygiai taip pat jaukiai, patogiai jaustis ne tik savo namuose, bet ir viešose erdvėse."

Su Vyteniu susipažinome prieš ketverius metus. Tuomet jis tyliai vykdė akciją: neveikiančios Laisvės alėjos parduotuvės vitrinose tapė abstrakčius paveikslus. Ir jo žvilgsnis nespinduliavo tokio pasitikėjimo savimi kaip dabar.

"Reikėjo ir tada pasitikėjimo savimi", – paprieštarauja dailininkas. Ir primena: tai buvo laikas, kai, atsidarius "Akropoliui", į jį išsikėlė daug parduotuvių iš Laisvės alėjos – pastaroji tarsi numirė.

"Bandžiau bent šiek tiek ją gaivinti. Tiesa, tuomet nekilo minčių surengti kažką panašaus į Kiemų šventę. Nors jau buvau gyvenęs Prancūzijoje, Belgijoje, buvau atkreipęs dėmesį į tai, kaip žmonės ten bendrauja, švenčia. Tačiau tuomet man atrodė, kad pas mus tai būtų nerealu. Juk Kaunas tuomet dar buvo paniręs į tam tikrą depresinę būseną su apleista vieša erdve, kuri tarsi neturi šeimininko, – prisimena Vytenis. – Kodėl tokia šventė neįvyko vos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę? Mes buvome kitokie. Dabar viskas keičiasi: atsirado daug iniciatyvų, skatinančių kūrėjus kurti, į tai įtraukiant kuo daugiau bendruomenių. Už tai Kiemų šventė ir tapo įmanoma."

Menininkas garsiai suabejojo, ar būtų gavęs leidimą tokiai šventei, jei būtų bandęs ją surengti prieš dešimt metų. Vytenis pastebi: Kaune vyksta emociniai pokyčiai, kurie turėtų pakeisti viešą erdvę.

"Juk matėte, kas Laisvės alėjoje įvyko per Kiemų šventę, per vieną vakarą: žmonės pralaužė susvetimėjimo ledus, nepažįstami bendravo kaip savi. Atrodė, kad taip turėtų būti visada. Laisvės alėja yra tarsi sutverta tokiems stalams: pažiūrėkite, kokios gražios nuotraukos po liepomis išeina", – į besidriekiančių stalų fotografijas atkreipė dėmesį V.Jakas.

Užkliuvo paminklas

Po meninės akcijos vitrinose, siekdamas atkreipti valdžios dėmesį, Nemuno saloje jis nudažė ir transformavo ten besimėtančias statybines, kitas atliekas. Vėliau bandė iškeldinti paminklą Vytautui Didžiajam iš Laisvės alėjos ir savivaldybės kaimynystės. Tuomet buvo ir palaikančiųjų, ir kritikuojančiųjų tokią idėją: juk Vytautas Didysis – ne kokia mažai žinoma persona, o daugeliui lietuvių pasididžiavimą savo tauta įkvepiantis didysis kunigaikštis. Apie šį paminklą Vytenis ir šiandien negali kalbėti ramiai. Jo nuomonė nepasikeitė: tokiam paminklui, kuriame kitos tautos – lenkų, rusų, vokiečių ir totorių – vaizduojamos pažemintos, Laisvės alėjoje – ne vieta. Taip vaizduojamose figūrose, tarsi pamintose Vytauto Didžiojo, pašnekovas įžvelgia net patyčių pradžią.

"Tai šovinizmas: mes išaukštiname save, žemindami kitas valstybes. Mano tikslas yra paskatinti diskusiją dėl šio paminklo. Ir prie jo aš dar sugrįšiu – darysiu akcijų ir šiemet, ir kitais metais, – užsimena dailininkas. – Sieksiu, kad prie paminklo iškiltų lentelė su įrašu: pasistatėme ne tą paminklą, skatinantį neapykantą priešui."

Vytenis paprašo patikslinti terminus. "Aš nesiekiu nugriauti šio paminklo – aš siekiu jį išsaugoti ateities kartoms, tačiau ne čia, o, pavyzdžiui, Karo muziejuje arba jo sodelyje. Karo muziejus, kaip ir šis paminklas, buvo sukurtas galvojant apie siekius kovoti už Vilniaus kraštą. O dabar – ar galime kalbėti apie laisvę, kai toks paminklas stovi Laisvės alėjoje? Negalime būti laisvi, jei žeminame kitus", – įsitikinęs pašnekovas.

Apie 1932 m. Vinco Grybo sukurtą paminklą Vytautui Didžiajam Vytenis gali kalbėti labai daug: ne vienus metus juo domėjosi, surinko daug istorinės medžiagos. O šiemet, tą pačią dieną, kai vyko Kiemų šventė, jis apsigynė magistro darbą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete – rašė apie paminklą ir kitas įvietinto meninio aktyvizmo formas.

Susvetimėjimo problemos

Kai kuriuos Kauno centro pastatus ženklina V.Jako tapyti čia gyvenusių žydų portretai. Vos atsikraustęs ir ėmęs savo kieme tapyti katiną, jis sulaukė daug kaimynų klausimų ir istorijų apie buvusius kiemo gyventojus.